Maisto bankas

Daugeliui labdaros organizacijų klausimas apie savo vykdomos veiklos finansavimą yra vienas aktualesnių, jei ne pats svarbiausias – nebent organizacija yra gavusi milijonieriaus palikimą ar turi kitų pakankamų ir pastovių lėšų šaltinių. Iš pirmo žvilgsnio keista sąsaja tarp a) labdaros, savanoriškos veiklos “visuomeniniais pagrindais” ir b) pajamų, pinigų, išlaidų ir sąskaitų nestebina pažįstančių nevyriausybinių organizacijų virtuvę.

Tačiau “vis dar pasitaiko” požiūris, kad labdaros organizacijos turi versti vien iš šv. Dvasios malonės, savanorių pagalbos savaitgaliais ir geraširdžių į aukų dėžutes įmestų centų.

Savaitgalį Lietuvos Caritas išplatino pranešimą apie galimai nutrūksiantį bendradarbiavimą su “Maisto banku”. Priežastimi tapo paramos maistu tvarkymo mokestis, kurį “Maisto bankas” įveda prašydamas paramą maistu gaunančias organizacijas solidariai prisidėti dengiant labdaros tiekimo sąnaudas.

Caritas vadovus papiktino socialinių paslaugų “komercializacija” – esą savanoriškai labdaros organizacijai nedera kalbėti apie mokesčius ar mokamas socialines paslaugas.

Žinoma, Caritas yra viena seniausių ir didžiausių organizacijų, ir jos atstovų nuomonę svarbu girdėti. Tačiau dauguma iš 150 “Maisto banko” paramą priimančių skurstančiais besirūpinančių organizacijų supratingai sutiko dalintis sąnaudų našta ir panašių klausimų nekelia.

XX a. 6 dešimtmetį prasidėjusi ne pelno sektoriaus transformacija 9 dešimtmetyje jau buvo vadinama ne pelno revoliucija, toli į praeitį nusviedusi vien išmalda gyvų labdaringų organizacijų įvaizdį. Tačiau ne vieną dar šokiruoja tai, kad ne pelno organizacijos išsilaiko ne privačių aukų dėka, o iš pajamų už teikiamas paslaugas, tame tarpe ir socialines.

Šiuolaikinės ne pelno organizacijos daug labiau panašios į verslo bendroves, nei į elgetaujančių vienuolių ordinus. Atidžiau pažvelgus, juk nevyriausybinės organizacijos irgi savotiškai perka ir parduoda paslaugas.  Savotiškai, nes dažnai tai nėra tiesioginis “parduodu klientui, o jis sumoka” – dažniausiai už klientą “sumoka” rėmėjai. Tik “pirkimą-pardavimą” mes vadiname kitaip – lėšų telkimu (fundraising) ir rėmimu.

Tiesą sakant, galima pasakyti dar radikaliau – rėmėjai iš labdaros organizacijų “perka” džiaugsmą darant gerą darbą ir sielos ramybę jį atlikus. Aukodami aplinkosaugininkams “perkame” švaresnę aplinką, o “gerumo dienose” perkame savotišką “draudimą”, kad ištikus bėdai mumis bus pasirūpinta taip gerai, kaip tik įmanoma.

Verslo rėmėjams gerus darbus darančios organizacijos “parduoda” geresnę reputaciją ar patrauklesnį prekės ženklą, geresnį mikroklimatą darbovietėse, kas galop bendrovėms padeda pasiekti geresnių savo veiklos rezultatų.

Visuomenė “perka” geresnį išsimokslinimą vaikams, geresnę senelių priežiūrą ar slaugą. Ir ne tiek svarbu, ar tai darome mokėdami mokesčius, apmokėdami pateiktą sąskaitą ar remdami aukomis. Net bažnyčia ir ta, nors tai kam nuskambės šventvagiškai, už aukas “parduoda” liturgines paslaugas.

Atsižvelgiant į paslaugų ypatingą pobūdį (viešąją naudą), ne pelno subjektai savo “verslui” gauna mokesčių lengvatas ir valstybės subsidijas bei kitokią paramą. Ir neapsirikime manydami, kad “ne pelno” reiškia pelno negaunantys ar neturintys – neretai pamirštama, kad NBA ar FIFA yra ne pelno organizacijos – tegu ir “vartančios” milijardus už milijonierių žaidimų kamuoliu organizavimą.

Ne pelno organizacijos yra ir didieji universitetai, muziejai, teatrai, ligoninės, vienuolynai ir bažnyčios. Didžiųjų pasaulio labdaros organizacijų biudžetai irgi gali nustebinti savo dydžiu. Sudėjus 22 šalių ne pelno sektoriaus ekonominę galią, gautųsi šalis, savo BNP dydžiu panaši į Jungtinę Karalystę ar Italiją.

Septintame dešimtmetyje sukurtas “Maisto banko” veiklos modelis remiasi paprastu principu – racionaliai panaudoti maisto perteklių ir perskirstyti jį tiems, kas kenčia nepriteklių (resource recycling). Išmetamo maisto kiekiai yra bedieviškai dideli, o net turtingiausiose šalyje skursta šokiruojančiai daug žmonių. Šį maistą išgelbėti reikia milžiniškų pastangų, geros infrastruktūros ir daug sąnaudų. Tačiau išgelbėto maisto vertė ir suteikta parama gali būti keliolika kartų didesni.

Džiaugiamės tuo, kad padedami supratingų bendrovių ir gerų žmonių kasmet surenkame ir nepasiturintiems išdaliname vis daugiau maisto. Dalindamiesi šio darbo kaštus su paramą gaunančių socialinių organizacijų tinklu mes galėsime ne tik pasiekti dar didesnių rezultatų, bet ir užtikrinti sklandesnį darbo organizavimą.

Paramos tvarkymo mokestį kaip solidarų būdą dalintis išlaidas taiko daugelis pasaulio maisto bankų. Finansinis paramos gavėjo indėlis taip pat užtikrina didesnę gavėjų motyvaciją ir efektyvų gautos paramos panaudojimą.

Prieš kurį laiką prie kaštų solidaraus pasidalinimo principo perėjęs britų maisto bankas “FareShare” yra sulaukęs nemaža pagyrų už efektyvų veiklos organizavimą. Beje, “FareShare” vadovas Tony Lowe įspėjo, kad pereinant prie mokesčio kelios organizacijos gaunamos paramos maistu gali atsisakyti. Tačiau daugelis jų netrukus sugrįžta, sakė mums Tony, supratusios maisto banko paramos teikiamą vertę sau ir klientams.

“Maisto bankas” – tai atvira ir dinamiška, siekianti efektyviai dirbti organizacija. Tikiu, kad vykdomos permainos padės mums drauge su partneriais ir rėmėjais smarkiau kovoti su nepritekliumi ir maisto švaistymu. Ir labai to linkiu!

Žymės: Caritas, FareShare, labdaros organizacijos, maisto tvarkymo mokestis, ne pelno sektorius, NVO, socialinės paslaugos