Maisto bankas

Pasiskaitę tekstų ir pasiklausę laidų apie kenksmingą maistą, “Maisto banke” įsivėlėme į diskusijas.

Taip, mūsų stalą pasiekiantis yra valgomas - kaip VMVT pasakytų, jų sudedamosios yra teisėtos ir leidžiamos, o kenksmingos medžiagos neviršija nustatytos leistinos koncentracijos. Tikriausiai teisūs yra skambinantys pavojaus varpais. Valgome per daug kalorijų, apie tai byloja grėsmingai plintanti nutukimo epidemija. Kai kurie naudojami komponentai ilgainiui regis gali sukelti sveikatos problemas (nuo priklausomybių, alergijų iki vėžio). Finansiškai galingi gamintojai ir prekybininkai dėl pelno linkę ignoruoti ar neigti vis garsiau skleidžiamus įtarimus apie tai, jog vis didėja takoskyra tarp “valgomo maisto” ir “sveiko maisto”. Visuomenė ima jaustis bejėgė – nebežino, ką valgo, ir neturi pasirinkimo alternatyvų.

Kita vertus, dalis net pasiturinčių šalių gyventojų yra skurde ir neprivalgo. Jau nekalbame, kad dalis pasaulio gyventojų priversti badauti. Visiems reikia pigaus maisto, ilgiau negendančio, gerai atrodančio, skanaus ir sotaus.  Dėl technologinių priežasčių daug gero, sveiko maisto taip ir nepasiekia valgytojų stalo. Antra vertus, kokybiškam, natūraliam, naminam maistui pagaminti reikia daug daugiau suminio laiko. Viena britų šeima savanoriškai dalyvavo eksperimente – apsigyventi karo laikų būste ir maitintis 40-jų  sąlygomis. Pasirodė, kad labai sunku pusę dienos sukiotis po virtuvę tam, kad pasigamintum neįmantrų naminį maistą. O ir sveikesniu, nei valgome šiandien, jo nepavadinsi. Nutukimas, neteisinga, nepilnavertiška mityba neretai yra skurdo, ribotų galimybių palydovas.

Taigi – kažkokia neišsprendžiama dilema. Arba maistas bus brangus, bet sveikas – arba pigus, prieinamas, bet su potencialiai žalą sveikatai atnešti galinčiais priedais.

Bejėgiškumą (ar net siutą) kelia du dalykai. Pirmas - viešoje erdvėje vis daugėja svariais argumentais nepagrįstų kaltinimų apie tai, kad vienas ar kitas produktas nuodingas, arba kad kalta viena ar kita garsi įmonė ar net ištisa pramonė. Tačiau lengva purvais apdrabstyti, skleisti pletkus ar kurstyti prietarus – ir sunku nusiplauti. Kažkur girdėjome – vieną blogą žinią gali “ištaisyti” septyniomis geromis (apie tai dar rašysime). Kaip atskirti pelus nuo grūdų, neužkibti ant spekuliacijų jauko?

Sutinku – norint surinkti neatremiamus įrodymus greičiausiai reikia turėti gebėjimų ir resursų, neretai palaužiant pasipriešinimą ir nepasiduodant papirkimų pagundai. Ar įmanoma greitai ištirti “blogųjų” čipsų, hamburgerių, dešrų ar majonezo bylą? Bandymai prisiteisti žalą iš tabako gamintojų sufleruoja, kad veikiausia tai ilgas ir brangus procesas. O juk kažkada cigaretes reklamuodami skatino rūkyti net daktarai…

Antras – kad kritikai nepateikia pasiūlymų į tą “tai ką daryti?” R.Janutienė savo laidos tikslą apibūdino kaip siekį sugadinti apetitą – “skanaus” su iškalbinga grimasa. Bet valgyti juk reikia. Tiesa, daliai žmonių tie pavojaus varpai pro vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo. “Paskutinės kryžkelės” herojus aplinkosaugininkas dėstė naivokus siūlymus - kad pusė žmonių pradėtų patys auginti valgį sau ir dar vienai šeimai – taip esą sveiko maisto Lietuvoje užtektų visiems. Tokia utopiška panacėja vargu ar įmanoma. Bet turbūt įmanoma grupelėmis susikooperavus susitarti, kad patikima bobutė ar pažįstamas ūkininkas nuolat jums gamintų daržoves, tiektų pieno gaminius, kiaušinius, mėsą, keptų duoną. Kas savaitę maisto pirkti važiuotume ne į prekybos centrą ar Lenkiją, o į kaimą… :)

Kokios dar alternatyvos – didinti VMVT ar kito vartotojus ginančio kontrolieriaus galias, nuodugniai ir nuolat tikrinti maistą? Kelti maisto produktų žymėjimo reikalavimus, kad matytume ne tik sudėtį, bet galėtume įvertinti ir komponentų rizikingumo laipsnį? Kaip ant alkoholinių gėrimų ar cigarečių - reikalauti privalomų įspėjamų užrašų? Kaži ar tai būtų efektyvu… 

Atrodo, kad vyksta nuomonių formavimo karai. ”Maisto bankas” nenorėtų pakliūti į kryžminę ugnį. Manau, būtina propaguoti sąžiningo valgytojų švietimo būtinybę, skleisti patikimą informaciją apie galimus pavojus ir grėsmes, skatinti profesionalų diskusijas. Akcentuoti sąmoningo pasirinkimo laisvę. Ir ieškoti būdų skurdžiau gyvenantiems žmonėms valgyti įvairų, pilnavertį maistą. Nuo mažumės padėti ugdyti pilnavertės mitybos įpročius. Iššūkis -  bandyti subalansuoti naudas ir kaštus. Tikime, kad informuoti vartotojai, atsakingi gamintojai ir išmintinga valdžia gali kartu rasti priimtinus sprendimus, derinant atrodo nesuderinamus dalykus – kiekybę ir kokybę.

Gal pradėkime nuo savęs, skleiskime kitokią vartojimo kultūrą, formuokime kitokią paklausą – ir gal ilgainiui situacija pasikeis? Kaip manote Jūs?

Žymės: Atsakingas vartojimas, E621, sveikas maistas, VMVT