Aukojimas
“Maisto bankas” man – kaip bažnyčia.
Ateinu į RIMI apsipirkti – nuperku aliejaus ar konservų ir palieku “Maisto banko” talpykloje. Nueinu į Maximą – apsipirkdamas paimu ir “Maisto banko” žetonėlį. Keli litai kartą, du ar tris per savaitę – tiek galiu sau leisti. Tarsi butelis alaus, ar laikraštis – labai savęs nenuskriaudžiu. O jausmas geras.
Užeinu į IKI – prisimenu, kad čia “Maisto bankui” atiduodami paskutinės galiojimo dienos produktai. Prisiminęs pasidžiaugiu ir mintyse padėkoju. Pilu kurą “Statoil” – atmenu, kad jie pila kurą “Maisto bankui”. Mieste matau “City service” automobilius su užrašu “Maisto banko draugas” – smagu. Su manolumu valgau “Sriubos namuose” – jie kas vakarą “Maisto bankui” atiduoda likusį maistą. Perku “Mantingos“, ”Kraft Foods” ar kurios kitos labdarą duodančios įmonės produktus - ir tie pirkiniai rodosi kažkokie šiltesni, vertingesni. Didesnio uždarbio atveju nepamirštu didesne suma paremti “Maisto banko” portale Aukok.lt.
Todėl ir sakau – kaip bažnyčioj. Susiformavo tam tikri ritualai, įpročiai. Pamatai kur apsipirkti su “Maisto banko” drobiniu maišeliu atėjusį žmogų – jautiesi kaip gerų darbų bendrininką sutikęs, dvasios giminaitį.
Štai iš tokių regis nedidelių kasdienių aukų – neišgerto puodelio kavos ar nesuvalgyto deserto – tveriasi ir stiprėja filantropinė aukojimo kultūra. Mūsų šalyje tas paprotys dar labai trapus – fizinių asmenų parama sudaro nedidukę viso filantropijos pyrago dalį.
Stebimės, kai kur nors Jungtinėse Valstijose žmonės įpratę labradai skirti apie 5 proc. savo metinių pajamų. Savanoriškai, neatlygintinai – neįtikėtina, kaip kokia dešimtinė bažnyčiai senais laikais. Tai rodo žmonių supratimą, interesą ir motyvaciją dalyvauti sprendžiant bendras problemas. Čia ne kartą per metus sudaryvauti “Darom”, prieš (už) gėjų eitynes ar už (prieš) Kedį pašūkalioti. Ir net ne SMS auka per “Gerumo dieną”. Žinoma, ir to reikia – bet brandžioje visuomenėje žmonių aukojimas turi tapti įprastu ir dažnu, jei ne kasdieniu, reiškiniu.
Aišku, Amerika yra savotiška, išskirtinė šalis. Ten imigrantai privalėjo būti bendruomeniški ir laikytis kumštyje, įsikurdami laukiniuose Vakaruose. Bet žmonės dosniai aukoja ir kitose šalyse. Ir ne tik Vakarų demokratijose – duoti labdarai ragina musulmonų, budistų ar kitų kultūrų visuomenėse.
Taigi, nuo tavo, mano – mūsų – apsisprendimo aukoti priklauso labdaringų organizacijų sėkmė. Tas ypač aktualu dabar, kai pasak straipsnio paskutiniame “Veido” numeryje, dėl krizės permai paramos sumažėjo net 6 kartus.
Darykim gerus darbus, kasdien - kas kaip galime. Ir bus mums atlyginta?
Žymės: "Maisto banko" dėžės "Rimi", aukok.lt, City Service, Dr.Oetker, Iki, Kraft Foods, Mantinga, Maxima, Rimi, Sriubos namai, Statoil Lietuva, Veidas
6 komentarai » 
Kategorija:
2010 m. May 20 d. 08:23
Jo…sugėdinote. Tik tiek, kad maniškėje “Rimi” (Lazdynų) nėra jokios MB dėžės. Norėdamas negaliu įmesti. Jei lankyčiausi Hyper-Rimi – mielai. O Maximoje – gerai pasakėte – einant pirkti rekės žetonėlių.
2010 m. May 26 d. 22:29
visai gražu, Deimante. agituoji taip uoliai už mb, kuris įvarvina nuo savęs lašelį į šitą vargo jūrą. Beskaitant tokiu naivumu pradėjo dvelkt tavo įrašas. naivumu dėl to, kad verslo rykliukai, kuriems tu dėkoji, niekad iš tikro nebus suinteresuoti, kad žmonėms nieko nestigtų, kad gyventu jie laimingai ir pilnavertiškai. Visas verslo variklis ir yra nepriteklius: “ten kur yra daug ir pigiai (tarkim – taškas “A”) – nupirkti, o ten kur yra nepakankamai ir deficitas (taškas “B”) – parduoti”. Jeigu nebūtų taško B, kas tada būtų? jeigu kiniečių darbo jėga būtų įvertinta bent taip kaip Lietuvoje, ar iš ten plauktų jūriniai konteineriai į maksimos/rimi/iki sandėlius, tam, kad parduot čia brangiau? Ar vyktų karai jeigu vyriausybių nespaustų užsakymų stokojančios privačios korporacijos, kurios vėliau pešasi dėl kontraktų atstatant karo pramonės nuniokotas šalis. Nepriteklius ir skurdas senai galėjo būt įveiktas be MB ir panašių žaisliukų, juk turim tokią išvystytą agrokultūrą ir modernią techniką. Tiesiog didiesiems žaidėjams tai nėra priimtina. Kai žmogus neturi ką valgyt, kai mato badaujančius savo vaikus, jis nulenkęs galvą dirbs fabrike kad ir už du dolerius per dieną. Tam fabrike pagaminti produktai plaukia po visą pasaulį, taip pat ir į tavo paminėtų geradarių lentynas. Pabandyk priverst tokiom sąlygom dirbti išsilavinusi, pavalgiusi žmogų. Verslui reikia nepritekliaus ir jis visad darys taip, kad tau kažko trūktų. Taip pat kaip laidojimo namų direktorius netrokšta, kad žmonės gyventų amžinai, taip pat kaip investavęs milijardus į vėžio gydymo sanatoriją žmogus netrokšta, kad būtų atrastas vaistas nuo vėžio, taip pat kaip telefonų gamintojai neišleidžia vieno, negendančio modelio (nors techniškai galėtų), o kas pusę metų vis leidžia naujus. Rašau tam, kad pagrįst, kodėl man atrodo taip liūdnai naivu tiek savęs dėt į pasekmes nežiūrint į priežastis. Nusipirksi tą žetoną, kažkam nubyrės litukas, jis jį suvalgys kilogramo obuolių pavidalu. Rytoj vėl tas pats. Tai lyg lesint gulbes ant kranto – vargšytės, gaila, sušals. Jos tampa priklausomos ir laukia ant kranto, kada vėl jas prisiminsi – kam jom skrist į šiltus kraštus, jei ir žiemos metu maisto randasi. Laimingai
2010 m. Jun 1 d. 07:55
Povilai, tai gal Jūs įsigykite kokius dešimt tūkstančių ha žemės, su modernia technika beigi agrokultūra – ir likviduokite skurdą? Na, nors 1 rajone. Nors vienoje seniūnijoje padarykite – kad nebūtų nė vieno alkstančio, skurstančio?
Maisto Bankas daro gerą, Dievui malonų darbą, maitindamas >30 000 vargstančių žmonių. Džiaugtis reikia. Lygiai taip pat verslas: galėtų, pvz., Maxima taikyti antkainį ir užsidirbti – betgi netaiko, jai nuo to nė cento nenubyra! Na, Jūs, būdamas parduotuvės savininku – sutiktumėte parduoti už savikainą, nieko neužsidirbdamas (o sandėliavimas, algos, mokesčiai – viskas kainuoja; taigi net į nuostolį) maisto bankui? Jei čia naivumas, tai toks pat, kaip šv. Pranciškaus Asyžiečio, kada jis pradėjo akmenis rinkti – vietos bažnyčios statybai. Aš irgi naivus, kada dalyvauju kiekvienoje MB akcijoje ir esu laimingas tai darydamas, o dar laimingesnis, kada matau, kaip suma, kurią išleidžiu pirkdamas, kasmet didėja, maisto produktams pingant. Jei ne MB – tų 36000 žmonių gal jau išvis gyvųjų tarpe nebūtų. Arba būtų išėję į nusikaltėlius.
Suprantu, Povilai, Jūsų skepticizmą dėl didžiųjų gamintojų, tačiau skepticizmas negali užgožti gerumo. Jei didelė kompanija atsižada dalies pelno ir aukoja jį labdarai (o varguolis nė nežinos, kad obuolių maišą jam davė Maxima!) – tai yra gerai. Jei “Statoil” finansuoja MB benziną – tai irgi gerai. Jei Kraft koncernas visoje Europoje remia masito bankus, nuo Ispanijos iki Serbijos – tai irgi gerai.
O priežastis turi likviduot politikai: mažinti mokesčius, skatinti darbo vietų kūrimą, padėti žmonėms lengviau rasti darbą, suteikti lengvatų naujoms įmonėms. Jei Seime vietoje 141 “proto bokšto” būtų 141 MB aktyvistas – turbūt ir skurdo nebūtų. Kol taip nėra – turime remti Maisto banką ir kitas labdaros iniciatyvas, nes jei turime lėšų – pats Dievas liepia pasidalinti su mažiau turinčiais ir taip pelnyti Jo karalystę.
2010 m. Jun 1 d. 11:00
Pasaulis didelis, jo nekontroliuoja niekas. Kiekvienas elgiasi vadovaudamasis savo motyvais. nepakeisime verslo ryklių, nesugėdinsime. Nes susigėdusius pakeistų kiti, neturintys skrupulų rykliai. Tad mūsų tie pagraudenimai ar paburbėjimai oligarchų atžvilgiu nelabai tikslingi. O už pagalbą padedant dirbti gerus darbus jiems ačiū – nes padeda toli gražu ne kievienas verslo galiūnas.
Mes gi kiekvienas renkamės elgtis taip, kaip mums geriausiai išeina. vieni kasdien palesina gulbes (galbūt jos ir kiek išlempa dėl to), kiti apie gulbių reikalus žino tik iš TV ar Delfi. O treti tas gulbes gaudo ir valgo… Mane šokiruoja, kai paskaitai, kad kas ketvirtas JAV gyventojas. Skursta kas aštuntas ES pilietis. Ten daug turtingesnės valstybės, stipresnė maisto pramonė, didesni ir dosnesni verslai. Bet skurdas nesitraukia. Daug maisto išmetama, kai tuo tarpu dalis žmonių neprivalgo. Todėl dalintis yra gerai, visais įmanomais būdais.
Mačiau anądien per Travel TV reportažą apie Honkongą, ten saloj yra Budos statula ir šventykla. Budos statulą supa mažesnės moteriškų dievybių statulos, jos Budai atnašauja įvairius dalykus – išmintį, meditaciją, kantrybę ir užsidegimą, gerumą, kuklumą, ir labdaringumą. Sakoma, be tokių dalykų neįmanoma pasiekti nušvitimo (arba gauti amžino gyvenimo danguje). Todėl darykime gera tarsi aukodami, nepaisant, kad pasaulyje stinga teisybės ir vis kyla įvairiausių kliūčių galutinei sėkmei.
2010 m. Jun 13 d. 22:49
[...] aukojimo temą – kiekvieną kartą “Maxima” kasoje paduodami 3 ar 5 litų žetonėlį, [...]
2010 m. Dec 4 d. 22:15
Labai nustebau budama Britanijoje. Mateme daugeli labdaringos veiklos pavyzdziu. Kai paklauseme vietiniu, kaip jie pasieke, kad turi tiek daug stipriu ne pelno siekianciu organizaciju, tiek daug savanoriu ir aukojanciu zmoniu, jie atsake: “Mes turime labai daug zmoniu, kuriems patinka daryti gerus darbus! : )” As buvau soke: taigi ir mes Lietuvoje megstame daryti gerus darbus!!! Gal truksta tu, kas viska organizuotu?