Žinoma, ne visada su pienu taip būna, bet vis dažniau pastebiu, kad dar dvi-tris dienas (o kartais ir dar ilgiau) po galiojimo datos su pienu nieko blogo nebūna įvykę.

Nuo ko tai priklauso? Gamintojas? Šiandien ragaujamas “Saulės pieno” produktas lyg niekuo nėra išskirtinis. Ant pakuotės tėra užrašas, kad “geriamas pasterizuotas 2,5% rieb. pienas”. Jokių įrašų apie technologinius “triukus” – dujas ar UHT.

Liepia laikyti 0C +6C temperatūroje – taip ir darau, šaldytuvo durelėse stovėjo (kur, sakoma, temperatūra būna aukščiausia), o kelias valandas išbuvo ir kambario temperatūroje. Ir nieko.

Su kefyru ir pasukomis dar kebliau – paragavus net ilgokai pastovėjusių produktų skonis ir kvapas nekelia įtarimų. Nepastebėta ir kokio negero poveikio sveikatai.

Tad kyla įtarimas, kad galiojimo data yra apsidraudėliška. Ir kad tik į datą pažiūrėję išmesdami maisto produktus darome klaidą. Juk maistas, kurį perkame prekybos centruose, nebūna idealiai šviežias – tik ką nuskintas nuo šakos ir tiesiai iš tešmens. Gal čia tik klausimas – daugiau ar mažiau pastovėjęs?

Kita vertus – neretai atplėšus mėsos pakuotę su dar nesibaigusiu galiojimu nosį jau riečia nemalonus kvapas. Tad gal neverta aklai pasitikėti ant pakuotės užrašyta data? Bet juk galiojimo datą tikriausiai nustato kompetentingi technologai ir prižiūri griežti kontrolieriai?

Specialistai sako, kad aklai vien savo juslėmis pasitikėti negalima. Vartojant pasibaigusio galiojimo maistą rizikuojame apsinuodyti ar vartoti praradusį vertingas maistines savybes produktą.

Kokia išeitis? Nebetoli matyt laikai, kai produktų galiojimą žymės išmaniosios pakuotės, įspėjamai reaguosiančios į sveikatai kenksmingų procesų pradžią.

O kol kas namuose prieš išmesdami maistą nepasibodėkime atlikti senobinį testą nosimi ir liežuvio galeliu ;)

Ta proga prisiminėme dosnų Širvintų rajone ūkį turintį Juozą Čeponį, paskambinusį “Maisto bankui” ir pasiūliusį paimti 17 abelnai užderėjusių moliūgų.

Vienas jų – tikras moliūgas-čempionas, svėręs beveik 90 kg! Galiūną pakelti pavyko dviems diktiems mūsų vyrams :)

Dovanoti moliūgai atiteko labdaros valgykloms ir kitoms valgį mažas pajamas turintiems klientams verdančioms socialinėms organizacijoms.

Supjaustę ir nepasiturintiems maitinti išdalinę daržovę-milžinę, ūkininko prašymu surinkome ir grąžinome moliūgo sėklas – kitąmet tikėsimės dar stambesnių “palikuonių” :)

Juozas pasirodė beesąs tikrai geros širdies žmogus. Vykdami į moliūgų lauką kalbėjomės apie tai, ką veikia “Maisto bankas” – pasiklausęs gerasis ūkininkas pažadėjo apklausti ir kaimynus, ar kas neturi per gausiai užderėjusio derliaus – obuolių, bulvių ar morkų – kuriuos galėtų skirti bėdžiams pamaitinti. Ačiū, Juozai!

O kad iš moliūgų gaunasi maistingas, naudingas ir gardus valgis, tikriausiai nė nereikia sakyti.

Taigi, jei helouvynui skobsite moliūgą, jo neišmeskite – pasikvieskite į svečius draugų ir išvirkite gardžią kreminę moliūgų sriubą ar makaronus su rozmarinais (ar šalavijais) pagardintais moliūgais – pirštus laižysite :) Skanaus!

Ilgiau nei metus penkių miestų viešo transporto stotelėse eksponuoti plakatai jau atitarnavo savo, atėjo metas juos pakeisti. Naujasis plakatas turėtų atkreipti visuomenės dėmesį į “Maisto banko” veiklą padedant pamaitinti skurstančius ir pakviesti gerus žmones mums padėti.

Žinome, kad Jūsų, mieli “Maisto banko” draugai, simpatikai ir savanoriai, yra daug kūrybingų, išmoningų, patirtį menuose, reklamoje ir rinkodaroje turinčių žmonių. Dar daugiau tokių bičiulių kiekvienas turime savo draugų tarpe. Tad kviečiu Jus pasukti savo galvas ir pateikti mums idėją naujajam ”Maisto banko” plakatui. Tokiu būdu mums nežmoniškai padėtumėte – būtume Jums labai dėkingi :)

Ilgasis savaitgalis – kada, jei ne dabar, geriausias metas ilgiau pasižvalgyti pro langą ir pasvajoti? Bičiuliai, jei kils gerų minčių, kaip galėtų atrodyti naujasis plakatas viešojo transporto stotelėse - brūkštelkite e-žinute vaidotas@maistobankas.lt - dėkojame Jums iš anksto.

 PS – O štai čia kelios jau realizuotos idėjos ;)

Taip, mūsų stalą pasiekiantis yra valgomas - kaip VMVT pasakytų, jų sudedamosios yra teisėtos ir leidžiamos, o kenksmingos medžiagos neviršija nustatytos leistinos koncentracijos. Tikriausiai teisūs yra skambinantys pavojaus varpais. Valgome per daug kalorijų, apie tai byloja grėsmingai plintanti nutukimo epidemija. Kai kurie naudojami komponentai ilgainiui regis gali sukelti sveikatos problemas (nuo priklausomybių, alergijų iki vėžio). Finansiškai galingi gamintojai ir prekybininkai dėl pelno linkę ignoruoti ar neigti vis garsiau skleidžiamus įtarimus apie tai, jog vis didėja takoskyra tarp “valgomo maisto” ir “sveiko maisto”. Visuomenė ima jaustis bejėgė – nebežino, ką valgo, ir neturi pasirinkimo alternatyvų.

Kita vertus, dalis net pasiturinčių šalių gyventojų yra skurde ir neprivalgo. Jau nekalbame, kad dalis pasaulio gyventojų priversti badauti. Visiems reikia pigaus maisto, ilgiau negendančio, gerai atrodančio, skanaus ir sotaus.  Dėl technologinių priežasčių daug gero, sveiko maisto taip ir nepasiekia valgytojų stalo. Antra vertus, kokybiškam, natūraliam, naminam maistui pagaminti reikia daug daugiau suminio laiko. Viena britų šeima savanoriškai dalyvavo eksperimente – apsigyventi karo laikų būste ir maitintis 40-jų  sąlygomis. Pasirodė, kad labai sunku pusę dienos sukiotis po virtuvę tam, kad pasigamintum neįmantrų naminį maistą. O ir sveikesniu, nei valgome šiandien, jo nepavadinsi. Nutukimas, neteisinga, nepilnavertiška mityba neretai yra skurdo, ribotų galimybių palydovas.

Taigi – kažkokia neišsprendžiama dilema. Arba maistas bus brangus, bet sveikas – arba pigus, prieinamas, bet su potencialiai žalą sveikatai atnešti galinčiais priedais.

Bejėgiškumą (ar net siutą) kelia du dalykai. Pirmas - viešoje erdvėje vis daugėja svariais argumentais nepagrįstų kaltinimų apie tai, kad vienas ar kitas produktas nuodingas, arba kad kalta viena ar kita garsi įmonė ar net ištisa pramonė. Tačiau lengva purvais apdrabstyti, skleisti pletkus ar kurstyti prietarus – ir sunku nusiplauti. Kažkur girdėjome – vieną blogą žinią gali “ištaisyti” septyniomis geromis (apie tai dar rašysime). Kaip atskirti pelus nuo grūdų, neužkibti ant spekuliacijų jauko?

Sutinku – norint surinkti neatremiamus įrodymus greičiausiai reikia turėti gebėjimų ir resursų, neretai palaužiant pasipriešinimą ir nepasiduodant papirkimų pagundai. Ar įmanoma greitai ištirti “blogųjų” čipsų, hamburgerių, dešrų ar majonezo bylą? Bandymai prisiteisti žalą iš tabako gamintojų sufleruoja, kad veikiausia tai ilgas ir brangus procesas. O juk kažkada cigaretes reklamuodami skatino rūkyti net daktarai…

Antras – kad kritikai nepateikia pasiūlymų į tą “tai ką daryti?” R.Janutienė savo laidos tikslą apibūdino kaip siekį sugadinti apetitą – “skanaus” su iškalbinga grimasa. Bet valgyti juk reikia. Tiesa, daliai žmonių tie pavojaus varpai pro vieną ausį įėjo, pro kitą išėjo. “Paskutinės kryžkelės” herojus aplinkosaugininkas dėstė naivokus siūlymus - kad pusė žmonių pradėtų patys auginti valgį sau ir dar vienai šeimai – taip esą sveiko maisto Lietuvoje užtektų visiems. Tokia utopiška panacėja vargu ar įmanoma. Bet turbūt įmanoma grupelėmis susikooperavus susitarti, kad patikima bobutė ar pažįstamas ūkininkas nuolat jums gamintų daržoves, tiektų pieno gaminius, kiaušinius, mėsą, keptų duoną. Kas savaitę maisto pirkti važiuotume ne į prekybos centrą ar Lenkiją, o į kaimą… :)

Kokios dar alternatyvos – didinti VMVT ar kito vartotojus ginančio kontrolieriaus galias, nuodugniai ir nuolat tikrinti maistą? Kelti maisto produktų žymėjimo reikalavimus, kad matytume ne tik sudėtį, bet galėtume įvertinti ir komponentų rizikingumo laipsnį? Kaip ant alkoholinių gėrimų ar cigarečių - reikalauti privalomų įspėjamų užrašų? Kaži ar tai būtų efektyvu… 

Atrodo, kad vyksta nuomonių formavimo karai. ”Maisto bankas” nenorėtų pakliūti į kryžminę ugnį. Manau, būtina propaguoti sąžiningo valgytojų švietimo būtinybę, skleisti patikimą informaciją apie galimus pavojus ir grėsmes, skatinti profesionalų diskusijas. Akcentuoti sąmoningo pasirinkimo laisvę. Ir ieškoti būdų skurdžiau gyvenantiems žmonėms valgyti įvairų, pilnavertį maistą. Nuo mažumės padėti ugdyti pilnavertės mitybos įpročius. Iššūkis -  bandyti subalansuoti naudas ir kaštus. Tikime, kad informuoti vartotojai, atsakingi gamintojai ir išmintinga valdžia gali kartu rasti priimtinus sprendimus, derinant atrodo nesuderinamus dalykus – kiekybę ir kokybę.

Gal pradėkime nuo savęs, skleiskime kitokią vartojimo kultūrą, formuokime kitokią paklausą – ir gal ilgainiui situacija pasikeis? Kaip manote Jūs?

Na, gerai bent tiek, kad žmogus padėjo prie šiukšliadėžės, neįmetė. Bet yra kaip yra – dirbo plušo sode-darže, virė vakavo marinavo, ir viskas šuniui ant uodegos – nebesuvalgyta, vietą bergždžiai užima, belieka išmesti - su viltimi, kad koks moliūgo namelio gyventojas pasiims ir suvalgys. Tačiau vargu bau - kai už lango -10c, vargu ar ilgai tie konservai bus kam nors tikę (nors ką gali žinoti, gal marinatas atsparesnis, nei galvoju).

Gaila – šis maistas galėjo būti atiduotas ”Maisto bankui” – savo ruožti naminiai konservai kaip taisyklė būtų perduoti labdaros valgykloms. Šios įsitikina, kad konservai nesugedę, ir termiškai maistą apdoroja – perverda, pakepina ar pan.

Žinia, namie ruoštas maistas oficialiai nelaikomas saugiu – savo gamintų konservuotų grybukų negalėtute pardavinėti turgelyje. Nors Valstybinė maisto ir veretinarijos tarnyba šviečia visuomenę apie maisto namuose gamybą ir laikymą, parduodamas ar kaip parama žmogui atiduodamas maistas turi atitinkti maisto tvarkymo reglamentus. Ir kitose šalyse ne visi maisto bankai priima namuose pagamintas gėrybes – ne visada žinoma produktų pagaminimo data ir pan. 

Čia pravartu prisiminti, kad maisto tinkamumą vartoti dažniausiai nustatome pasikliaudami uosle ir sveiku protu. Juk ir užrašai ant pakuočių “geriausias iki” yra rekomendacinio pobūdžio.  Kita vertus, dėl maisto pramonės išmonės kuo toliau, tuo sunkiau galime pasikliauti 5 pojūčiais nustatydami, ką valgome. 

Vienu žodžiu – jei Jūsų sandėliuke ar spintelėje užsigulėjo nereikalingas maistas, tvarkydamiesi neskubėkite jo išmesti – pirma pasikonsultuokite su “Maisto banku” :)

Žinoma, negalima stiklinių konservų palikti specialiose Hyper Rimi stovinčiose “Maisto banko” dėžėse (girdėjau, pirma partija jose surinkto maisto jau išdalinta)  bet galima užvežti į “Maisto banko” sandėlį ar biurą ar tikriausiai susitarti, kad vienas iš “Maisto banko” automobilių pravažiuodamas užsuktų paimti.

Šiandien spalio 15 d – blog action day – šiemet jos tema – klimato kaita. Kaip sykis rytoj Seime kalbėsime apie maisto švaistymą.

Atrodytų, prie ko čia ta klimato kaita? Ogi pasirodo, išmetamo maisto kalnai stipriai prisideda prie klimato šilimo. Dėl maistinės kilmės atliekų gaminasi metano dujos, kurios 21 k. labiau “kaltos” dėl šiltnamio efekto, nei anglies dioksidas. Kalbant apie pastarąjį, jei Didžioji Britanija nustotų mesti į šiukšlynus valgyti tinkamą maistą, kasmet būtų į atmosferą išmetama 18 mln. tonų mažiau CO₂ - kai būtų toks pats efektas, kaip sustabdyti vieną iš penkių į britų kelius išriedančių automobilių. Jei netikite, - paskaitykite patys. Štai šis piešinys iliustruoja, kiek kokio maisto amerikonas išmeta per metus: 

Taigi – skaitykite, rašykite, diskutuokite – ir žinoma padėkite “Maisto bankui” padėti!

Sekmadienio pavakary gavome laišką su klausimais apie pradėtą bendradarbiavimą su “Iki” nuo “Atgimimo” žurnalistės Džinos Donauskaitės. Manau gali sudominti užsimezgusi diskusija – ar etiška besibaigiančio galiojimo maistu remti nepasiturinčius? ar tokiu būdu mažėja socialinė atskirtis? Įdomu, kaip Jūs atsakytumėte į žurnalistės klausimus:

1. Kieno iniciatyva – „Iki“ ar „Maisto banko“ – buvo „socialinės atsakomybės“ akcija atiduoti besibaigiančio galiojimo maisto produktus socialiai remtiniems žmonėms?„Maisto bankas“ nuo 2008 m. birželio pradėjo bendravimą su keturiais didžiausiais prekybos tinklais Lietuvoje ir visiems jiems pristatė maisto bankų bendradarbiavimo su prekybos tinklais Europoje ir JAV patirtį. Prekybos tinklui „IKI“ mūsų pasiūlymas bendradarbiauti pasirodė priimtinas, nes jie vieninteliai neparduoda paskutinės dienos galiojimo produktų. Kiti prekybos tinklai neturi ką atiduoti, nes parduoda paskutinės galiojimo datos produktus; savo ruožtu „Maisto bankas“ nepriima produktų su pasibaigusiu galiojimo terminu. Trumpai atsakant į klausimą – iniciatyva buvo „Maisto banko“.

2. Skelbėte, kad birželio mėnesį „Maisto bankas“ pradeda vykdyti tyrimą „Neparduotų, bet tinkamų vartoti maisto produktų tolimesnio panaudojimo galimybės“. Ir kad atliekant šį tyrimą „Maisto bankas“ bendradarbiauja su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija bei Valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba. Koks tai yra tyrimas (t.y., kokia metodika taikoma)? Ar jau žinomi jo rezultatai? Ar projektas su „Iki“ yra šio tyrimo rezultatas?

Tyrimo rezultatai bus pristatyti spalio 16 d.tarptautinėje švaistomo maisto problemoms spręsti skirtoje konferencijoje.

3. Kaip yra bendradarbiaujama su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija vykdant šį tyrimą?

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai pateikėme pasiūlymus dėl būdų mažinti tinkamo valgyti maisto produktų išmetimą bei pamaitinti nepasiturinčiuosius. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pritarė iniciatyvai skatinti įmones pardavimui netinkamus, bet vartoti tinkamus produktus atiduoti labdarai. Socialinės apsaugos ir darbo ministras paskelbė sudarysiąs darbo grupę, kuri ieškos kelių, kaip tobulinti socialinės paramos teikimą gyventojams. Tikimės, kad atsakingų institucijų atstovai dalyvaus aukščiau minėtoje konferencijoje ir aktyviai prisidės kuriant efektyvią paramos maistu organizavimo sistemą.

4. Kokį indėlį, vykdant šį tyrimą, čia įneša Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba?

Tyrimo metu buvome susitikę su VMVT direktoriaus pavaduotoju. VMVT mus konsultavo apie galiojančios teisės aktus ir reglamentus, pažadėjo konsultuoti formuluojant galutines tyrimo išvadas. Planuojama, kad VMVT atstovas skaitys pranešimą minėtoje konferencijoje.

5. Pranešime, esančiame Jūsų interneto puslapyje, rašoma: “Daugelyje Vakarų valstybių yra įprasta netinkamus parduoti maisto produktus atiduoti maisto bankams, taip sutaupant lėšas ir išnaudojant socialiai atsakingos įmonės įvaizdžio privalumus”. Kiek lėšų ir kokiu būdu sutaupys “Iki” vykdydama šią akciją?

Tiksliau tai galėtų atsakyti “Iki” atstovai. Noriu tik patikslinti, kad prekybos tinklo “Iki” atiduodami produktai vis dar yra tinkami parduoti, todėl išimdami juos iš prekybos anksčiau laiko prekybininkai kaip tik atsisako dalies savo pelno. Apie šį projektą ir užsienio maisto bankų patirtį bendradarbiaujant su prekybos tinklais labdarai atiduoti paskutinės dienos galiojimo produktus bus kalbama spalio 16 d. vyksiančioje konferencijoje, kurioje pranešimą be kitų asmenų skaitys Europos maisto bankų federacijos prezidentas Jean Delmelle.

6. Ar be „Iki“ kreipėtės į kitus prekybos centrus dėl galimybės išdalinti besibaigiančio galiojimo produktus socialiai remtiniems? Kokie buvo jų atsakymai, kuo jie motyvavo?

„Maisto bankas“ kreipėsi į keturis didžiausius prekybos tinklus Lietuvoje. Kitų tinklų nuostatas atspindi šis straipsnis http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/pinigai/58/55633/?fid=2. Kaip jau minėjau, kiti tinklai paskutinės dienos produktais prekiauja iki paskutinės minutės, taikydami jiems nuolaidas, o pasibaigusio galiojimo produktus utilizuoja, todėl jie neturi ką atiduoti „Maisto bankui“.

7. Kokie tai bus besibaigiančio galiojimo produktai (vaisiai, daržovės, kruopos, grūdai, miltai, pieno produktai, mėsa?)

Tai visi produktai, išskyrus termiškai neapdorotą mėsą ir žuvį, taip pat vietoje pagamintas salotas bei prekybos tinklo gaminamus sviestinius kepinius.

8. Koks bus jų paskirstymo mechanizmas (dalinami t.t. vietose?); Ką darysite su neišdalintais produktais, kurie atliks?

Mechanizmas yra detaliai aptartas sutartyse su IKI ir paramą gaunančiomis ne pelno organizacijomis. „Maisto banko“ vairuotojai nuo 8 iki 11val surenka maisto produktus iš parduotuvių. Nuo 10 val. „Maisto banko“ sandėlyje gautus maisto produktus surūšiuoja ir paskirsto gavėjams mūsų savanoriai. Nuo 11 iki 12 val. į sandėlį paruoštų maisto produktų pasiimti atvyksta nepasiturinčiais besirūpinančių ne pelno organizacijų atsakingi asmenys. Trumpo galiojimo maisto produktai nėra atiduodami fiziniams asmenims. Šiuo metu gautas besibaigiančio galiojimo maistas keliauja į vaikų globos namus, dienos centrus, labdaros valgyklas. Paramą pasiimančių organizacijų sąrašas yra suderinamas iš anksto pagal grafiką, todėl išdaliname visus gautus maisto produktus – nieko nelieka. Socialinės organizacijos galėtų paimti ir nepasiturinčių maitinimui panaudoti dar daugiau maisto.

9. Kieno bus atsakomybė, jei žmogus, „Iki“ padovanotą produktą suvartojęs po galiojimo laiko pasibaigimo, susirgs?

Šalių atsakomybė yra aptarta sutartyse. Kai produktai paimami iš IKI parduotuvės (pasirašomas važtaraštis), atsakomybė už produktų suvartojimą iki tinkamumo vartoti termino tenka „Maisto bankui“. Savo ruožtu „Maisto bankas“ perduoda produktus ne pelno organizacijoms – galutinėms paramos maistu gavėjoms. Nuo maisto produktų perdavimo šioms organizacijoms pastarosios tampa atsakingos už saugų maisto produktų suvartojimą. Produktus organizacijos pasiima iki 12 val. tam, kad spėtų suvartoti savo klientams pagamindamos tos dienos pietus, pavakarius ar vakarienę. Paramai atiduodamas maisto produktų kiekis yra toks, kad juos kiekviena organizacija pajėgia suvartoti per vieną dieną. Paramą maistu organizacijos turi teisę gauti kasdien, todėl jos neturi priežasties kaupti ir vartoti pasibaigusio galiojimo produktų.

10. Vienas iš „Maisto banko“ tikslų – socialinės atskirties mažinimas. Kaip jūs manote, ar akcija, kai besibaigiančio galiojimo produktai skiriami subordinuotai apibrėžtai socialinei grupei (ne tik valstybės nustatytų standartų (525 lt vienam šeimos nariui), bet ir tos pačios „Iki“, nes jie yra darbdaviai, be to, šiuo laikotarpiu atleidę krūvą darbuotojų, o paskutinę profesinės sąjungos narę išmetę iš darbo už bananų nukainavimą (!)), kaip tik didina tą atskirtį? Žinoma, žmonės alkani, skurstantys, jiems svarbu gauti tą maistą, ir, vaizdžiai tariant „liaudis nesuprastų jų geradarių kritikos“. Tačiau žiūrint iš etinių, galime tarti – socialinės politikos pozicijų: kodėl laikoma, kad tai, ką vidutinis pirkėjas atmeta, nenuperka, o „Iki“ „laikydamasi kokybės ir šviežumo standartų“ tiesiog išmeta, yra skiriama apibrėžtai grupei – vargstantiems? Suprask, jiems užteks ir to. Žinoma, vakaruose populiarus „dumpster diving‘as“ tarp itin aštrią ekologinę sąmonę turinčio jaunimo, tačiau tarp jo ir tų Lietuvos skurstančiųjų yra praraja. Taigi kaip ši akcija susijusi su socialinės atskirties mažinimu?

Pirmiausia norėčiau patikslinti, jog bendradarbiavimas su „Iki“ nėra akcija – tai ilgalaikio bendradarbiavimo pradžia. Norėčiau dar kartą pasikartoti ir paminėti, kad kiti prekybos tinklai parduoda tokius produktus, kuriuos „Iki“ atiduoda labdarai. Maisto produktus, kurių galiojimo laikas baigiasi 24 val., „Maisto bankas“ tos dienos 13 val. jau būna išdalinęs tiems, kam jo trūksta. Tokius pat produktus taupus kitų centrų klientas suvartoja už juos sumokėjęs ir su lygiai tokia pačia rizika, kaip „Iki“ labdarai atiduoto maisto gavėjas.

Kalbant apie socialinę atskirtį pažymėsiu, jog iš „Iki“ gaunama parama besibaigiančio galiojimo maistu keliauja tiesiai ant nepasiturinčių asmenų stalo. Tai, kad sunkiau gyvenantys žmonės nemokamai gauna tinkamo valgyti maisto, leidžia jiems sutaupyti ir skirti daugiau lėšų kitoms būtiniausioms reikmėms. Kalbu apie tuos žmones, kurie valgo labdaros valgyklose, ar tuos, kurių vaikai valgydinami vaikų dienos centruose.

„Maisto bankas“ tikisi, kad ir kiti prekybos tinklai ateityje pakeis savo nuostatas ir apsispręs besibaigiančio galiojimo maisto produktus atiduoti tiems, kurie dėl mažų pajamų negali nusipirkti pakankamai maisto.

Pirmenybę skirdamas tiems, kuriuos valstybė pripažįsta socialiai remtinais, „Maisto bankas“ siekia padėti visiems, kuriems stinga maisto.Mes džiaugtumėmės, galėdami tinkamą valgyti maistą atiduoti ir tiems, kurie šitaip valgyti pasirenka dėl savo įsitikinimų. Tačiau šiandien didžiausią rūpestį kelia tai, kad tinkamas valgyti maistas yra išmetamas, kuomet daug darbą ir pajamas praradusių žmonių kreipiasi (ir ne visada gauna!) socialinės paramos, turėdami patenkinti būtiniausius poreikius.

11. Jūsų pačių anketinė apklausa internete rodo, kad net ir buityje išmetamo maisto nėra taip daug. O organizacija „Food not bombs“, kurios pagrindinė idėja: skirk pinigus ne karinei pramonei, o alkstantiems, organizuodama akciją prekybos centruose nerado tinkamo valgyti išmetamo maisto.

Negaliu komentuoti „Food not bomb“ tyrimų, nesu susipažinusi su jų rezultatais. Manau, kad pasikalbėjus su prekybos tinklų ar maitinimo įstaigų atstovais jie Jums patvirtintų, jog tinkamo vartoti maisto yra išmetama daug. Jei tinkamo vartoti maisto švaistymo problema neegzistuotų, nebūtų kilęs freegan‘ų bei panašūs judėjimai, ar ne?

Mūsų atliktos apklausos rezultatai parodė, kad daugiau nei 40 % žmonių kas mėnesį išmeta maisto už daugiau nei 10 Lt, o beveik kas penktas mūsų šalies gyventojas išmeta maisto už 50 Lt per mėnesį. Mūsų manymu, tai nėra mažai, ir tai kelia susirūpinimą. Buitinės maisto švaistymo priežastys atspindi gyventojų nuostatas ir įpročius, tuo tarpu maisto pramonėje ar prekyboje maistas utilizuojamas dėl kitų priežaščių

12. Gal šis faktas kaip tik ir rodo šios idėjos silpnumą Lietuvos kontekste? Visuomenė čia nėra tokia turtinga. Ir išmetamas maistas tikrai nepanašus į tokį: http://picasaweb.google.com/sigurdas/DumpsterDivingFreegan#. Tad skurdžiausios visuomenės dalies maitinimas atliekomis iš to darant „PIJARą“ korporacijai (beje, pagarsėjusiai socialiniu neatsakingumu), yra ciniškas žingsnis. Kokie būtų jūsų kontrargumentai šioms tezėms?

Mūsų iš „Iki“ gaunami produktai dažnai atrodo geriau nei tie, kuriuos matau Jūsų atsiųstoje nuorodoje – tuo galite įsitikinti dalyvaudama rūšiuojant gautą maistą mūsų sandėlyje. „Maisto banko“ tikslas – kad kuo daugiau tinkamo maisto produktų patektų ant skurdžiai besimaitinančių žmonių stalo. Mes esame dėkingi visoms įmonėms ir žmonėms, kurie prisideda įgyvendinant šią misiją.

 Europos Komisija (ŽŪ komisarė) pastebi, kad panašūs procesai vyksta ir kitose senojo žemyno šalyse – pasirodo, Prancūzijoje išmetamo maisto pakaktų pamaitinti alkstančiuosius Kongo Demokratinėje Respublikoje, o išmetamo Italijoje – pasiekti, kad neliktų badaujančių Etiopijoje.

Lietuvoje tikrų žinių apie išmetamus maisto produktus turime nedaug. Maisto bankas pradėjo vykdyti Lietuvos maisto prekių gamintojų ir pardavėjų apklausą, siekdamas suvokti, kaip būtų galima efektyviai panaudoti valgiui tinkamą, bet visgi išmetamą maistą. Rezultatus planuojame skelbti ir aptarti Seime rudens pradžioje. Tuo tarpu dirbame su rėmėjais siekdami, kad kuo daugiau gamintojų ir prekybininkų mums atiduotų paramą maistu. Tam reikia ne tik didinti duodamo maisto apimtis, bet ir išplėsti sandėliavimo patalpas, įsigyti sandėliavimo įrangos (krautuvai, stelažai, šaldymo įranga), sutelkti didesnes savanorių komandas, ištobulinti ryšius su paramos gavėjais. Džiaugsimės bet kokia siūloma – tame tarpe Jūsų :) - pagalba.

Tuo tarpu nusprendėme atlikti ir nedidelę žmonių apklausą apie išmetamą maistą. Kviečiame ir Jus skirti pora minučių atsakyti į 10 trumpų klausimų – nuoširdžiai tikiuosi, kad šis testas ne tik leis geriau suprasti maisto švaistymo priežastis ir mastą mūsuose, bet ir pastūmės susimąstyti, pakoreguoti ydingą elgesį. Vienu žodžiu – nepalikime šių klausimų spręsti vien tik dievui -  užpildykime anketą patys ir dar paprašykime draugo :) 

Gavėnios nepaiso drąsiai momentinius kreditus siūlantys kromeliai, žadantys desperatiškai pinigų pristigusiems it burtų lazdele pamojus apipilti litų fontanu, ir tik Šarkino bijodami savo gražbylysčių pabaigoje greitakalbe išberdami priminimą gėrybes vartoti atsakingai.

Vieni kasdien pasninkauja (ar net badauja) siekdami pataisyti kūno formas, kiti gi tunka ne iš gero gyvenimo - ne sykį rašyta, kad dažnai tunkama dėl prasto, pigaus maisto. Tad pasninko metu pasimokykime gyventi ir valgyti saikingiau - geriau mažiau, bet kokybišką maistą. Pasivarčius Jamie Oliverio ar kitas kulinarinių pamokslų knygas, galime rasti nebrangių, bet sveikų ir rafinuotų lėto maisto patiekalų receptų. O kokybiškai valgant žiūrėk ims taisytis ir nuotaika, ir sveikata, ir rasis ūpo kalnus versti – o tada ir krizės nebe tokios baisios.   

“Maisto bankas” tuo tarpu baigė Vilniaus savivaldybės ir Rimi remiamą projektą, skirtą mokyti socialinės rizikos šeimas nebrangiai ir kokybiškai maitintis. Tikimės, kad šis projektas ateityje tik plėsis, ir vis daugiau moterų (o ir vyrų) nekokybiškos mitybos įpročius pakeis sveikais ir – svarbiausia – savo vaikams pradės formuoti geresnius valgymo įgūdžius. O čia kelios projekto akimirkos :) Komentuokite :)

PS: beje, ne tas Kanapinis, kurs rūko ;)

Bet yra ir teigiama pusė. Žmonės regis ima taupyti. Na taip, tai kelia problemų kavinėms, bet … kai vėl prisimeni juodos duonos skonį, kai prisimeni virtuvės spintelėje turįs kruopų, kai į prekybos centrą eini su būtinų pirkti prekių sąrašu – sutikite, tame galima įžvelgti pozityvą. Nemanau, kad taupymas atsilieps žmonių dosnumui, rūpesčiu prasčiau, sunkiau gyvenančiais. Kad Maisto banko akcijas ištiks fiasko, kad prašymai padėti bus neišgirsti. Priešingai, girdime, kad sunkmečiu lengviau susitelkti, pademonstruoti atjautą, solidarumą. Tikėkime, ir tikėkimės.

O kalbant apie prekybos centrus, džiugina, kad jų atsaku į krizę tapo taupaus (ar bent nebrangaus) maisto gaminimo pamokymai. Dabar jau ne tik kultinis Jamie Oliveris, bet ir IKI Linas mokina gaminti (ir nurodo, kiek tai kainuoja (nors knieti ne tik su kalkuliatorium, bet ir praktiškai patikrinti, ar tikrai pavyktų patiekalus dviems pasigaminti už tokią kainą, kaip nurodoma – na bet mažos marketingo nuodėmės šioje situacijose suprantamos :)).

Kartą RIMI parduotuvėje atkreipėme dėmesį į mėsa ir sūriu kimštų obuolių receptą. Išbandėme, buvo skanu ir nebrangu (obuolių šiemet gi ”imk-ačiū-nenoriu”). Mūsų džiaugsmui, nebereikia recepto perrašinėti – jį rasime RIMI svetainėje - rekomenduojame.

Prisipažinsiu, niekad negalvojau, kad kada nors norėsiu lankytis prekybos centrų www svetainėse. Gal tai ydinga mada, bet kai pusė bendradarbių per pertraukas komentuoja nuolaidas, imi pasiduodi tai psichozei  ir užsiprenumeruoji informacinį biuletenį, kad ko nors nepraleistum.  Rinkodaros šūkių nebepakanka, atėjo laikas konkrečiais darbais išlaikyti senus ir pritraukti naujus klientus. Kita vertus Norfa regis sėkmingai sukūrė imidžą vietos, kurioje šopinasi “praktiški žmonės”, nepaisant visuose supermarketuose iš esmės vienodų produktų kainų (ir patyliukais net baudžias didinti užimamos rinkos dalį).  

 Akivaizdus trendas atsispindi ir naujienų portaluose, supermamose etc. Šansas grįžti prie paprasto - liaudiško - maisto. Praalkus skanu viskas. Tada prisimeni, kad žmogus valgai, kad gyventum. Mėgaukimės viskuo!