Ilgiau nei metus penkių miestų viešo transporto stotelėse eksponuoti plakatai jau atitarnavo savo, atėjo metas juos pakeisti. Naujasis plakatas turėtų atkreipti visuomenės dėmesį į “Maisto banko” veiklą padedant pamaitinti skurstančius ir pakviesti gerus žmones mums padėti.

Žinome, kad Jūsų, mieli “Maisto banko” draugai, simpatikai ir savanoriai, yra daug kūrybingų, išmoningų, patirtį menuose, reklamoje ir rinkodaroje turinčių žmonių. Dar daugiau tokių bičiulių kiekvienas turime savo draugų tarpe. Tad kviečiu Jus pasukti savo galvas ir pateikti mums idėją naujajam ”Maisto banko” plakatui. Tokiu būdu mums nežmoniškai padėtumėte – būtume Jums labai dėkingi :)

Ilgasis savaitgalis – kada, jei ne dabar, geriausias metas ilgiau pasižvalgyti pro langą ir pasvajoti? Bičiuliai, jei kils gerų minčių, kaip galėtų atrodyti naujasis plakatas viešojo transporto stotelėse - brūkštelkite e-žinute vaidotas@maistobankas.lt - dėkojame Jums iš anksto.

 PS – O štai čia kelios jau realizuotos idėjos ;)

Apsisiautęs keliais paltais, mūvintis keliom kelnėm, ko gero net ir batus į batus įsimovęs - neskubriai krypuodamas maklinėjo snieginais senamiesčio šaligatviais. Ūsai ir barzdelė skysti, ir kokio klajojančio zen meisto, akys švietė keista šventai pamišusia šviesa. Kažkaip panašiai į a.a. brolio Gabrieliaus. Pajuodusiom rankom, kvepiantis vašku ir kalkėmis, blaivus.

Pašnekintas į klausimą “kaip einasi?” gana linksmai atsakė, kad neblogai, tik va valgyt nelabai ką yra. Jokio apsimestinio graudulio, primeluotų istorijų, jokio kaulyjimo. Įteikiau banknotą ir paspaudžiau šiltą ranką. Šiek tiek šnektelėjom, ką veikia, kur miega, bet iš nerišlios šnekos matyti, kad žmogus gyvena savam pasauly, kur nereikia ieškoti logikos ir ryšio. Bet gyvena, it koks dievo paukštelis, šiaip taip ką nors sau prasimanydamas.

Anksčiau sako mažne kiekvienas kaimas turėdavo savo durnelį keistuolį, juo rūpindavosi. Ubagais ir seniau, ir dabar eidavo visokie žmonės. Vieniems tai tampa gyvenimo būdu ir amatu, kiti didžiulės bėdos prispirti išeina į kelią. Vieną tokį nelaimėlį kadaise aprašė Biliūnas.

Aš vis dar stebiuosi, kaip pusamžiai, iš pažiūros dar dikti mėlynveidžiai vyrai geria šlamštą, rausiasi po šiukšlynus, apsileidžia ir socialiai serga taip, kad sunku juos ištraukti į “normalų” būvį. Sunku, bet įmanoma - ir tikriausiai yra gerų organizacijų, turinčių metodikas ir žinančių, kaip galima padėti tokiems vėl atsistoti ant kojų.

Bet yra ir tokių, nerehabilituojamų. Žodis “ubagas” kildintinas nuo slaviško убогий, kuris be tiesioginės skurdumo, vargingumo prasmės dar turi ir dievotumo, buvimui arti dievo. It kokie elgetaujantys vienuoliai, keliauja per pasaulį su lazda ir terba, palaimingi, dievai žino kokias maldas, mantras ar keistas istorijas burbuliuodami panosėj. 

Skirtingai nei kur Indijoje, mūsų žiemos tokiems varguoliams tikras išbandymas. Baigiantis darbo dienai ”Ernst&Young” atstovai po įmonės kalėdinio renginio į “Maisto banką” atvežė likusias dvi dėžes spurgų (ačiū jiems, sektinas pavyzdys visiems ;)

Pasišoviau spurgas nuvežti N.Vilnios nakvynės namų gyventojams. Ant šios įstaigos durų pasitinka liūdnas raštelis:

Spurgas priima du tvirtai sudėti socialiniai darbuotojai, svarstydami, kaip skanėstus reikės išdalinti 140 įstaigoje besiglaudžiančių benamių. Jiems savivaldybės dėka kas vakarą vežamas maisto davinys – tą vakarą kiekvienam teko po du kiaušinius su duona ir buljono stiklinė. Kitą dieną bus arbatos – o gaila, pamaniau, būtų smagu spurgas arbata užsigerti. Būk ramus, patikino socialiniai darbuotojai, jie čia išsiverda arbatos.

Pasižvalgiau po teritoriją – sniegas gražiai nuvalytas, matyt tarp 140 NN gyventojų užtenka dirbti galinčių ir norinčių žmonių. Turėdami kur pasigaminti maistą, juk galėtų patys ir duoną susiraikyti, ir kiaušinius ar arbatą išsivirti, sumuštinių sutepti – “Maisto bankas” juk galėtų tiekti maistą, ir už daug pigiau, nei savivaldybė moka verslininkams. Reiktų būtinai šią mintį aptarti su su naujuoju Vilniaus meru. 

Gerų švenčių – ir nepamirškime nesuvalgytu maistu pasidalinti su tais, kuriems likimas nėra toks maloningas, kaip mums ;)

Šia proga Nacionalinis skurdo mažinimo organizacijų tinklas spalio 15 d. Seime surengė konferenciją, kurioje suteikė galimybę pasisakyti “Maisto banko” direktorei Deimantei, vykdančiai 2010 metų gerumo ambasadorės priedermę.

Siūlome susipažinti su “Maisto banko” kalba:

“Nespėsime nė mirktelėti, ir bemat baigsis 2010-ji Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metai.

Kaip sekasi mums kovoti su skurdu? Ar galėsime sau ir kitiems pasigirti nuveikę prasmingus darbus šioje srityje? Kokius priesakus šių metų veiklos paliks ateinantiems laikams?

Ne kartą girdėjome apgailestaujant nedėkinga šių proginių metų lemtimi – tuo metu, kai Europiniai socialinių organizacijų tinklai kovojo (ir išsikovojo), kad kova su skurdu taptų vienu iš svarbių Europos bendrijos prioritetų, mažai kas garsiai kalbėjo apie atslenkantį sunkmetį. Sunkmetį, kuris kai kurioms šalims grąsė bankrotu, savo mąstais buvo lyginanamas su praėjusio amžiaus ketvirto dešimtmečio Didžiąja Depresija.

Mūsų Vyriausybė tikriausiai visuomenei padarė meškos paslaugą, iki paskutiniosios akimirkos vengdama pranešti apie tai, kad ekonomikos kreiseris pilnu greičiu plaukia į recesijos uolas.

Ekonomikos nuosmukis, karštligiški valdžios veiksmai siekiant subalansuoti biudžetą, neregėto masto bedarbystė ir masinė darbingų žmonių emigracija. Šie reiškiniai į nieką pavertė visus paradinius kovos su skurdu Europoje metus.

Tačiau visi mes nesugebėjome persirikiuoti ir stoti į kovą su naujais iššūkiais skurdo fronte. Tenka apgailestauti, kad nuspręsta buvo kovoje naudoti „sočios karvės“ metais nukaldintus ginklus – viešųjų ryšių akcijas, konferencijas, spektakliukus ir vaikštynes su transparantais.

Pripažinkime – išleidę šimtus tūkstančių marškinėliams su Europos kovos su skurdu metų logotipais ar kavai bei sumuštiniams konferencijose skurdo ne tik nesumažinome, bet neretai sukėlėme pelnytą pasipiktinimo ir priekaištų bangą.

Metų pradžioje vykę vietinių ir užsienio ekspertų susodinimai už apvalaus stalo svarbiausių valdžios rūmų menėse viltingai žadėjo – štai geriausieji protai valdžiai ir visuomenei parodys takelį, galintį išvesti iš niūrios sunkmečio prarajos.

Tačiau ekspertų įspėjimai ir gelbėjimosi receptai nepadėjo kilti į kovą su tragiškai augančiu skurdu.

Vietoj to neretai pasigirsdavo kaltinimai skurstančiųjų adresu – neva užteks gyventi visuomenės sąskaita, piktnaudžiauti išlaikytinio statusu ir dykaduoniauti. It dūmų uždanga mūsų dėmesys ir energija buvo – o ir tebėra – kreipiami į kovą su homoseksualumu ar mistiniu pedofilijos klanu.

Čia padarykime nedidelį ekskursą į šalį – yra manačių, kad išsivysčiusiose šalyse skurdas yra kažkoks netikras – santykinis. Esą mūsuose žmonės iš bado nekrenta it musės, nevaikšto perkarę. Žemdirbių krašte neįmanoma numirti badu – tai esą tik tinginystės ar lengvabūdiškos girtuoklystės, ar netinkamo požiūrio padariniai.

Taip kalbantiems reiktų sugaišti bent pusdienį ir pakalbėti su labdaros valgyklų lankytojais. Ne vienas socialinis darbuotojas paliudys, kad šalia mūsų nematomi giliame skurde gyvenama žmonės – senukas, mintantis vandeny su cukrumi mirkytomis duonos plutomis. Daugiavaikė socialinės rizikos šeima, kurios atžalos neretai gauna pavalgyti tik vandeniu atmieštus žalius miltus.

Kasdienis bandymas sukrapštyti centus būtiniausioms reikmėms dalį mūsų piliečių įstumia į ydingą socialinės atskirties uždarą ratą, iš kurio savarankiškai ištrūkti neretam per sunkus uždavinys, o valstybei – brangiai kainuojančios pastangos. Kasdien matome dar vakar buvusias normalias šeimas, praradusias pajamų šaltinį – joms būtina padėti čia ir dabar, nelaukiant, kol kokia nors komisija sukurs gelbėjimo planą, koncepciją ar strategiją.

Tik ar nebus taip, kad kovos su skurdu fronte pasirinkome taktiką „gelbėkitės patys, kas galite – kol galite…“?

„Maisto bankas“ – labdaros organizacija, kuriai aš vadovauju – bandė formuluoti ir ministerijai bei savivaldybėms teikti siūlymus, kaip padėti vis naujoms į skurdo ratą patenkančioms aukoms.

Mes siūlėme skubiai plėsti paramos maistu tinklą, atkreipdami  dėmesį, kad dešimčių milijonų vertės tinkamas valgyti maistas išmetamas, kai tuo tarpu kas penktam, jei ne kas ketvirtam mūsų tėvynainiui trūksta išteklių patenkinti savo kasdieniams poreikiams. Mes siūlėme investuoti į išbandytus sprendimus, leidžiančius perteklinį maistą perskirstyti tiems, kurie jo stokoja. Siūlėme atsigręžti į JAV ar kitų šalių ilgametę patirtį organizuojant paramą maistu naudojantis specialiomis kortelėmis. Šios priemonės ne tik suteiktų nepiniginę paramą vargstantiems, bet ir skatintų vietos maisto pramonės gamintojus ir perdirbėjus.

Vienok pasiūlymai atsimuša į kietą priešiškumo sieną. Ši siena sumūryta iš įprasto nevyriausybinėms organizacijoms girdėti atsikalbinėjimo – „pinigų nėra ir nebus“. Nesigilindami, kiek tie atsimušinėjimai pagrįsti, turime konstatuoti – atsakingoms institucijoms stinga politinės valios ir ryžto bent pabandyti įgyvendinti „drąsios šalies“ vardo vertus sprendimus. O senais neveikiančiais metodais skurdo nebūtų įmanoma sumažinti net tada, jei krizė būtų mūsų kraštą apėjus šonu.

Sunkmečio ir taupymo pretekstu visiškai užsukdamos kranus socialinių projektų finansavimui, savivaldybės lengva ranka mažne myriop pasmerkia dešimtis ilgus metus augintų pažeme veikiančių socialinių organizacijų. Pradėti ir nebaigti statyti stadionai ir valdovų rūmai gali tapti makabrišku paminklu sunkmečio neatlaikiusioms organizacijoms.

Dar liūdniau, jog į minėtą sieną mes patys įmūrijome nepasitikėjimo, priešiškumo ir savanaudiškos konkurencijos plytas.

Nieko stebėtina – silpnos tebebūdamos, socialinės organizacijos sunkmečiu drastiškai mažėjant finansiniams šaltiniams it vilkai puolė ginti  „savo teritorijų“. Neretai užimdavome poziciją – jei ne man, tai tada geriau niekam. Toks trumparegiškumas nepridėjo mums taip reikalingos jėgos bendru frontu stojant į kovą su skurdu.

Ir visgi, ne viskas pieština niūriomis spalvomis.

Išbandymą krize panašu kad išlaikė visuomenės solidarumas. Mažėjant algoms ir augant nerimui dėl ateities, žmonės aukoja net daugiau, nei ligi šiol. „Maisto banko“ akcijų surenkami ir išdalijami paramos kiekiai, savanorių įsitraukimas tą vaizdžiai byloja.

Antras svarbus teigiamas faktorius – socialiniai atsakingų verslo bendrovių indėlis į kovą su skurdu. Nepaisant nuostolių ir negatyvios konjunktūros, nemažai įmonių sutiko prisidėti finansine parama ar savo gaminiais bei paslaugomis ir padėti kenčiančiai nuo nepritekliaus visuomenės daliai.

Jei 2008 metais skurdą patiriantiems asmenims surinkome ir išdalinome paramos už 2,1 milijonus litų, tai 2009 metais išdalinta parama siekė 4,9 milijonus litų. Jau dabar matome, jog šiais metais būsime išdalinę paramos už ne mažiau nei 6 milijonus litų.

Šie milijonai pavirto dešimtimis tūkstančių pavalgydintų žmonių. Štai dar prieš du metus – krizės priešaušryje  „Maisto banko“ paramos prašė 4 tūkstančiai asmenų, tų pačių metų pabaigoje – jau 12 tūkstančių.  2009 metų pabaigoje mūsų paramą gavo jau 28 tūkstančiai asmenų, o šiuo metu paramą maistu teikiame 53 tūkstančiams. Tokia dinamika kalba pati už save.

Šis konkretus indėlis į kovą su progresuojančiu skurdu ir atskirtimi būtų neįmanomas be šimtų jautrių įmonių ir dešimčių tūkstančių solidarių, artimą atjaučiančių piliečių. Sunku slėpti apmaudą, kad šioje kovoje skurdo mažinimo frontuose valdžios pagalba dažnai nominali, jei iš viso yra.

Todėl nebegaiškime laiko formaliems pašnekesiams, o susitelkime neatidėliotiniems iššūkiams atremti. Ir neblefuokime, kai kalbame apie bendradarbiavimą ir pagalbą. Ateities kartos  gali daug negailestingiau vertinti mūsų dabarties pastangas, nei ši mano santūri kritika.

Bet kovos su skurdu metai dar nesibaigė, dar nevėlu pakeisti požiūrį ir ryžtis reikiamiems pokyčiams. Užimtumo ir verslumo realus skatinimas, tikrų, o ne menamų kliūčių šalinimas, empatiškas įsiklausymas į socialinių partnerių siūlymus bei prašymus  – tokie veiksmai dar galėtų pataisyti mūsų bepraleidžiančių progą deramai pasipriešinti skurdo epidemijai reputaciją.”

Esu nevyriausybininkas, buvau biudžetininkas, rašau – žodžiu, tarsi galiu matyti šį reikalą iš visų pusių. Tarkim, ką kitaip daryčiau, jei mane skirtų socialinių reikalų viceministru ar (o viešpatie! pačiu) ministru. Ar eičiau grūmoti kumštimi Ingridai Šimonytei ar Eligijui Masiuliui panosyje reikalaudamas duoti pinigų kovoti su skurdu? O gal badaučiau ant “pasiturinčių” KAM ar ŽŪM laiptų? Gulėčiau kryžiumi Gedimino 11ar 56? Įsiliečiau į keikiančių visų atpirkimo ožį Kubilių chorą? 

Pripažinkim, vargu ar pavyktų gauti daugiau pinigų, nei yra. Taip, valdžia pasispendžia sau spąstus, norėdama, ir nepajėgdama efektyviai kovoti su skurdu, socialine atskirtimi. Taip, “blablabla” erzina. Bet pripažinkim – tas politkorektiškas “blablabla” yra neišvengiamas valdžios biznis. Desperatiškosios valdžios, kuri išbąla pagalvojusi, kas gali nutikti, jei neliks pinigų kitą mėnesį laiku išmokėti pensijoms ar pašalpoms. Pripažinkim, kad dažnai darom, ką galim, ir jei niekas nesikeičia, nėra ką kaltinti. Dėl sausros, nederliaus ar uragano nekeikiam prezidentų ar orų pranešėjų.

Bet “šūdas verda” labiau dėl manding veidmainiškos žurnalistų pozicijos. Tarsi nesuvokdami, kad skurdas - tai permanentinė, prigimtinė šito pasaulio dalia, žurnalistai lieja vandenį ant populistinio malūno. Provokuoja piktą minią veiksmams, kurie neturi perspektyvos skurdą sumažinti. 

Galime kaltinti milijonierius vyriausybėje, prezidentūroje ir europarlamente. Taip, jų tarpe nėra nė vieno, kas giliai rūpintųsi benamiais, vienišomis motinomis ar plutą graužiančiais pensininkais labiau, nei reitingų procentais ar savo investicijų apsauga. Tai žmogiška, tai supranta. Jei uspaskiai, žiemeliai ir šedžiai pataptų karalaičiais kazimierais, pranciškais asyžiečiais, mahatmom gandžiais ar motinomis teresomis, skurdas dėl to kažinkiek nesusitrauktų. 

Žurnalistai ”demaskuoja” bilų geitsų, donaldų trumpų, maximų ir swedbankų savanaudišką, apskaičiuotą filantropiją. Rūščiai smerkia neva kruopas vagiančius labdaringų organizacijų savanorius. Juk taip tik it šunes savo gaižiomis išmatomis nudergdami veją, kurią metų metus puoselėja mažai pastebimas sodininkas. Šaipytis, taškytis kritika yra lengviausia (atleisk viešpatie mums nuodėmes).

Deklaruodami nerašysią “blablabla”, deja žurnalistai tą “blablabla” rašo, tiesa kitokį. Išgirdę kažkur skambant varpus, lengva ranka puola smerkti visas bažnyčias. Vienas žurnalistas netyčia supainioja “Maisto banko” ir Europos intervencinių maisto atsargų paramą. Kitas išreklamuoja “viena boba pasakė” pletkus, esą kelis kilogramus cukraus pavogė.

Ką turi daryti vidutinis, nelabai turtingas, bet 10 litų paaukoti geriems darbams galintis lietuvis? Nusispjauti ”visi jie vagys” ir neberemti tų, kurie be atostogų naktimis nemiega rinkdami kilogramą prie kilogramo, toną prie tonos ir dalindami tūkstančiams konkrečių šios šalies vargšų? Nusispjauti į anonimiškai apšmeižtus šimtus dorų, žiniaskaidai nematomų nematomų socialinių darbuotojų, valstybės tarnautojų ir nevyriausybininkų savanorių, nuoširdžiai, kiek jėgos ir galimybės leidžia, ieškančių būdų konkrečiai padėti vargus vargstantiems?

Nusispjauti – ir lengva ranka atkelti vartelius paleckių, veselkų, uspaskių ir paksų ”tvarkai ir teisingumui”. Ar nežino-nematė, kaip šitie mikliai prie valdžios šturvalo susodina savo partinius-švogerinius budulius, iš kurių sulaukti kovos su skurdu tolygu šildytis mėnesienoj?

Tad kam tas lojimas? Savanaudiškumas? Žurnalistai gerai uždirba eskaluodami socialines dramas, supriešindami amžinus antagonistus? Ko paklausti – Janutienės? Valinsko?

Kodėl žurnalistei neparašius apie tai, kad dešimčių Lietuvos socialiai atsakingų įmonių dėka šimtai “Maisto banko” savanorių kasdien nemokamai maitina dešimtis tūkstančių varguolių? Socialinėse organizacijose milijonieriai nedirba, Lietuvos labdaros “karalienės” ir “princai” neturi pasistatę pilių ar sąskaitų ofšoruose - vaikšto nutysusiais megztiniais ir važinėja 20 metų senumo “lupenomis”.

Juk žurnalistai tuose keikiamuose pasitarimuose dalyvauja ir savo ausimis girdėjo, kaip Lietuvos ir užsienio ekspertai užkimę ragina imtis konkrečių skurdą mažinančių priemonių - liberalizuoti darbo santykius, mažinti mokesčius, leisti žmonėms verslauti ir užsidirbti, remti viešuosius darbus. Taupyti ten, kur būtina, o ne mažinant “oficialių” bedarbių skaičių. Kodėl nepakapsčius priežasčių, kodėl protingi siūlymai atsimuša it žirniai į sieną? Kaip R.Kuodis sako - kalta turėtų būti arba korupcija, arba bukumas. Tiek viena, tiek kita drąsiai vilkime į dienos šviesą, o ne завсегдатай’us politikos klaunus ar nuoširdžiai naivius projektus įgyvendinančias provincijos visuomenines organizacijas. Kodėl klausimų apie kovą su skurdu nepaklausus nekvailų europarlamentarų - kad ir prof. L.Donskio? Tikiu, kad darbščių, sąžiningų ir protingų Europos parlamentų nereikia su žiburiu ieškoti.

Bet ne, juk apie taip rašyti, diskutuoti nepopuliaru - tai neaugina žiniasklaidos reitingų ir žurnalistų honorarų.

Tai kas iš tiesų yra tas sotusis, kuris neatjaučia vargšo, tamstos garbūs žurnalistai?

PS – atsiprašau už karščiavimąsi, bet geriau pasakyti, nei nuryti ;) Vardan tos.

 Nes toli gražu ne visiems šios Velykos buvo džiaugsmingos. Bedarbių gretos grėsmingai auga, sumušti net Rusijos krizės metu buvę bedarbystės rekordai. Daugėja ilgalaikių bedarbių, kurių pajamos stipriai mažesnės, nei buvo įprasta. Pasak ekspertų, skurdas įsimetė į sveikiausias, saugiausias visuomenės grupes. Skurdą patiria kas dešimta klasikinė lietuviška šeima – vyras, žmona, du vaikai. Sunkus metas tiems, kurie dėl nedarbo prarado šeimos maitintoją, vieni augina vaikus, turi sveikatos problemų, gauna mažas pensijas. Vyriausybė dar tik ruošiasi peržiūrėti mokesčių naštą, tačiau plačiai nuvilnijęs privalomo sveikatos draudimo mokesčio skolų skandalas tik gilina neviltį. Jei nenorime, kad pusė Lietuvos išsilakstytų, turime imtis veiksmų. Lietuvaičiai svetimuose kraštuose apsiima dirbti nekvalifikuotą darbą, nes taip uždirba gerokai daugiau, nei pasilikę namuose.

Ekspertai įspėja, kad sunkmetis negreit atslūgs – sunkūs bus ir šie, ir pora ateinančių metų. Rudenį priruoštos maisto gėrybių atsargos pavasarį baigia išsekti – o tuščiu ar sausom kruopom kimštu skrandžiu nei dirbti, ne mokytis nelengva.  Tad sukąskim dantis ir padėkim sunkiau gyvenantiems tą sunkmetį ištverti. 

230 – tiek „Iki“, „Maxima“, „Rimi“, „Supernetto“ ir „Cento“ parduotuvių 37 miestuose įsitrauks į pavasarinį paramos maistu rinkimo vajų. Tikimės ir dirbame, kad šiemet maistą skurstantiems padės rinkti ne tik Lietuvos gyventojai, bet ir devynių “Lituanica” parduotuvių lankytojai Didžiojoje Britanijoje bei Airijoje.

Jei penktadienį ar šeštadienį turite porą valandų – ateikite patalkinti (susisiekite tel 8 652 90915 ir sužinokite, kuriam taške pagalbos labiausiai reikia). Atsiveskite ir draugų. Pasistenkime surinkti kiek įmanoma daugiau maisto skurdžiau gyvenantiems kaimynams. Ir aišku aukokime patys, ir paraginkime draugus, gimines bei pažįstamus. Nes juk verta, teisinga ir išganinga :) - o kas duoda, pirmiausiai sau duoda. Laukiame Jūsų!

Kalba, sakyta Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos organizuotame Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metų renginyje

Gerbiamieji!

Turbūt planuojant švęsti 2010-sius – Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metus – mažai kas tikėjosi, kad šventę švęsti gausime pačiame ekonominio ir socialinio sunkmečio įkarštyje.

Trys šimtai tūkstančių bedarbių. Mažėjančios šeimų pajamos, ir išblėsusios geresnės ateities viltys. Emigracija ir augančios kainos. Nepasitenkinimas ir nepasitikėjimas.

Tūlas sakytų – tai šalin tą šventinę retoriką! Juk dabar metas ne fanfaroms ar kalboms iš aukštų tribūnų – dabar metas atsiraitojus rankoves dirbti dieną naktį, kad skurdas ir socialinė atskirtis lengvas neužimtų ilgus metus atkovotų teritorijų. Pusę metų be darbo prabuvęs žmogus rizikuoja tapti ilgalaikiu bedarbiu, girtuokliu ar emigrantu. O tai – neuždirbti pinigai jam ir jo šeimai, nesumokėti mokesčiai, augantis socialinių pašalpų poreikis. Ne sykį pernai ir šiemet girdėjome savų ir užjūrio ekspertų įspėjimus ir niūrias prognozes.

Krizės akivaizdoje valstybė, savivaldybės visuomet apkarpo socialines išlaidas. Mažiau paramos savo ilgamečiams partneriams kovoje su skurdu – nevyriausybinėms organizacijoms – šios kovos nepalengvina.

Tačiau nevyriausybinės organizacijos yra užgrūdintos, jų natūrali būsena – lėšų, išteklių, palaikymo trūkumas. Ir geriausiais laikais tenka sunkiai dirbti, kad pelnytum teisę valstybei teikti paslaugas, kad gautum dalinį finansavimą.

„Maisto bankas“ ir, tikiu, daugelis nevyriausybinių organizacijų 2010-sius Europos kovos su skurdu metus pasitiko pasiraitojusios rankoves, sugniaužusios kumščius ir pasirengusios pulti atslinkusiai krizei į atlapus. Dirbti daugiau, padėti daugiau žmonių – turint mažiau išteklių – didelis iššūkis.

Ir labai džiugu, kad šis visuomenininkų pasiryžimas, ši užgrūdinta valia karuose su skurdu leido pasiekti gerokai didesnių rezultatų, nei kas galėtų tikėtis.

Pamenate, premjeras Andrius Kubilius dėkojo Lietuvos žmonėms už kantrybę ir santūrumą krizės akivaizdoje? Penktadalis Lietuvoje skursta, bet prisimena, kad netolimoje praeityje yra buvę gerokai sunkiau – ir giliai tiki šviesesne, sotesne ateitim.

Lietuvos žmonėms norėčiau padėkoti ir už sunkmečiu jų rodomą solidarumą, atjautą, ištiestą pagalbos ranką sunkiau besiverčiančiam.

2010 metus pasitikome surinkdami kaip niekad daug paramos – „Maisto bankas“ džiaugėsi žmonių ir įmonių aukojamais maisto produktais; kitos nevyriausybinės organizacijos surinko iki tol neregėtas sumas televizinių projektų metu. Sulaukėme būrio naujų savanorių. It grybai po lietaus dygsta vis naujos filantropinės iniciatyvos. Tai rodo, kad Lietuvoje daug gerą širdį turinčių žmonių, kurie patys sunkmečio prispausti nelieka abejingi skurdžiau gyvenančių bendruomenės narių problemoms.

Atskiro padėkos žodžio vertas ir Lietuvos verslas. Pripažinkim – mes nevyriausybininkai kitąsyk turim madą riesti nosį prieš pelno siekiančias savanaudiškas įmones. Tik mes esą dirbam iš dūšios, iš altruizmo – o mat verslininkai mus prisimena kai prireikia pasireklamuoti ar siekiant mokesčių lengvatų.

Turiu pasakyti, kad Lietuvoje veikiančios verlso įmonės kaip niekada jautriai ir supratingai reaguoja į prašymus padėti. „Maisto bankas“ didžiuojasi ir yra nuoširdžiai dėkingas dideliam būriui verslo rėmėjų ir partnerių, kurie sunkiais metais įneša savo indėlį pamaitinant nepasiturinčiuosius.

Taigi – kova su skurdu ir socialine atskirtimi iš tiesų yra visuotinė – be visuomenės, be verslo įmonių pagalbos nevyriausybinės organizacijos negalėtų stabdyti socialinių negandų tvano.

Žinoma, į šią kovą deramai turi įsitraukti ir valdžia. Kaip niekada jautriai visuomenė reaguoja į kovą kalbomis, pažadais ar popieriais. Iš valdžios vyrų ir moterų šiandien tikimasi greitų ir energingų veiksmų bei išmintingų sprendimų. Sumažinkime biurokratinius apribojimus ir popierizmo kliūtis, mainais išlaisvinkime visuomenės kūrybinę galią!

Suteikime realią pagalbą tiems, kurie dėl krizės prarado darbą ir pajamas – pamaitinkime, pasirūpinkime atžalomis, kol tėvai dirba ar ieško darbo, sumažinkime mokesčių naštą! Metus kitus gali palaukti statomi stadionai, kurortai ir fejerverkai. 

Investicijos į žmones būtinai atsipirks – neišsilakščiusi, neprasigėrusi ar neperpykusi, krizę įveikusi Lietuva dėkinga su nauja energija kibs į gerbūvio kūrimą – savo, savo vaikų ir anūkų – jūsų ir visų mūsų valstybę, kurioje visiems gyventi gera!

Tad kviečiu Jus šiais ypatingais metais visus ir kievieną savo baruose paplušėti su dvigubu įkarščiu – kad galėtumėme papasakoti ateities kartoms – kaip mes kartu Lietuvoje įveikėme skurdą!

Ačiū, ir linkiu visiems sėkmės!  

***

Tiesa, man pasirodė, kad renginio pradžioje įžanginiame žodyje kalbėsusi JE Prezidentė D.Grybauskaitė išreiškė abejonę, ar mūsuose skurdas ir atskirtis yra tikri, nesantykiniai - o štai vėliau apdovanojimus teikiant Prezidentė  kalbėjo daug jausmingiau, akcentuodama žmogiškas pastangas padėti konrečiose, žmogiškose situacijose. Nekuklu būtų manyti, kad “Maisto banko” pozicija padėjo jautriau nušviesti skurdo situaciją – bet jei mūsų dalyvavimas Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metuose leis pro skurdo statistikos skaičius įžvelgti konkrečius žmonių likimus ir padėti konkrečiose situacijose – būsiu labai laiminga :)

Toliau didiname apsukas surinkdami besibaigiančio galiojimo maisto produktus iš IKI tinklo. Kol kas paramą maistu pasiimame darbo dienomis. SEB banko talkininkų komanda pasisiūlė padėti savaitgalį - šios įmonės darbuotojai šeštadienį kartu važiavo rinkti maistą iš parduotuvių ir padėjo nuvežti jį skurdžiai gyvenančiais vilniečiais besirūpinančioms organizacijoms. Banko darbuotojai ir šeimos balsu stebėjosi, kiek daug ir įvairaus maisto atiduodama vargingiau gyvenančioms šeimoms. Ne vieną sugraudino apsilankymas neįgaliųjų ir vaikų dienos centruose. SEB savanoriai pažadėjo ir toliau periodiškai padėti savaitgaliais. 

Žinoma, reikia daug daugiau savanorių, galinčių išeiginėmis skirti keletą valandų mums padėti surinkti ir paskirstyti maisto produktus. Jei pažįstate potencialių talkininkų, paprašykite jų padėti mums padėti - būsime dėkingi už pagalbą :)  

Plačius atgarsius sukėlusioje “Maisto banko” rengtoje konferencijoje maisto švaistymo tema dalyvavęs Socialinės apsaugos ir darbo minsitras D.Jankauskas pažadėjo padėti plačiau ir intensyviau organizuoti paramos maistu tinklą. Su šios ministerijos specialistais sutarėme, kad bus kuriama atskira darbo grupė, kuri ieškos būdų rasti išteklių pamaitinti vis didėjančiam būriui skurde atsidūrusių žmonių.

Pažadais aišku reikia tikėti – vienok apmaudu, kad daug laiko gaištama valdžios koridoriuose “ruošiantis pradėti ieškoti sprendimų”. Nerimą kelia karpomas kitų metų valstybės biudžetas - kaip tai paveiks Maisto iš intervencinių atsargų tiekimo labiausiai nepasiturintiems programą? Kitais metais prognozuojamas pats bedarbystės ir skurdo pikas, paramos poreikis drastiškai auga, o pinigų dalinti euromaistą gręsia gauti mažiau, nei buvo būtina dar šiais metais. Kartais atrodo, kad beldžiant į valdžios vartus baigiame atmušti krumplius. Štai iki šiol nėra požymių, kad Vilnius savivaldybė tesėtų pažadus paremti maisto produktų dalijimą labiausiai vargstantiems vilniečiams :( 

Visa laimė, kad savo pagalbą siūlo verslo įmonės ir geri žmonės – taip pajėgiame ne tik tęsti darbus, bet ir reaguodami į augančius poreikius didinti apsukas. “Verslo žinios” pasisiūlė tarpininkauti padedant “Maisto bankui” tenkinti būtiniausius poreikius. Į VŽ kvietimą jau atsiliepė “PZU Lietuva“, sutikusi nuo nelaimingų atsitikimų sandėliuose ir mūsų autotransporto priemonėse apdrausti “Maisto banko” savanorius. 

Vakar su grupe ”Swedbank” specialistų sutarėme papietauti labdaros valgykloje. Pietų metu kalbėjomės apie “Maisto banko” poreikius, iššūkius ir galimybes padėti del krizės sunkumus patiriantiems žmonėms. Septynis vaikus auginanti vieniša motina bankininkams guodėsi neretai turinti gaminti valgį “iš kirvio”. Labdaros valgykloje sutikome 96 metų senutę, kasdien porą kilometrų pėsčiom ateinančią gauti nemokamų pietų, verdamų iš “Maisto banko” surinktų maisto produktų. “Swedbank” rimtai domisi galimybe remti maisto bankų veiklą Baltijos valstybėse, ir tai mus  džiugina bei įpareigoja.

Kartu su “Maisto banko” draugais plušame kurdami naują interneto svetainę. Tikimės, kad atkreipėte dėmesį į stotelėse pasirodžiusius plakatus, skatinančius susimąstyti apie maisto švaistymą. Tiesa, derindami socialinę reklamą turėjome koreguoti naują logotipą – kalbininkų manymu ženkle tarp žodžių “Maisto bankas” privalo būti tarpas – nors pasaulio seniai nestebina panašūs sprendimai. Tikrai dar daug mūsuose oro pilių sargybinių…

Artėja kasmetinė “Maisto banko” akcija – jos metu visoje Lietuvoje prekybos centruose pirkėjus raginsime nupirkti maisto vargingiau gyvenantiems. Tad metas rinkti būrius bei ruoštis šitam atsakingam vajui. Juk padėsite? ;)

1) remti paramos maistu tiekimą keičiant ar papildant ministerijos programas (pvz., socialinės infrastruktūros plėtros programos) ar numatant atitinkamus prioritetus Europos Sąjungos struktūrinės paramos konkursuose;

2) peržiūrėti socialiai remtinų asmenų maitinimo praktiką, kur įmanoma vietoj maisto produktų pirkimo pasinaudojant paramos maistu organizavimo galimybėmis, sutaupytas lėšas skiriant naujai iškylančioms socialinėms reikmėms finansuoti;

3) svarstyti galimybę siūlyti bedarbiams laisvanoriškai pasirinkti dirbti viešosios naudos organizacijose ir įstaigose, dalį jų darbo užmokesčio pakeičiant natūra - parama maistu. 

Ministerijai pasiūlėme svarstyti galimybę remti Lietuvos maisto pramonės gamintojus, kurie susiduria su sunkumais eksportuojant ar kitaip realizuojant maisto produktus. Įvedus elektroninių socialinių kortelių sistemą, socialiai remtini asmenys galėtų už jas pirkti dotuojamų maisto produktų. Įdomu, kad panašius sprendimus vyriausybei siūlo ir kiti. Ministras pažadėjo suburti darbo grupę ir mus pasikviesti kalbėtis detaliau.   

Džiaugiamės galėdami pasigirti, kad “Maisto banką” pradėjo remti Statoil Lietuva – jų dėka pilsimės ir vešime paramą.

Mus konsultuojantis kolega Vaidotas kerta lažybų sugebėsiantis išsiversti mėnesį valgydamas už vos keturis litus per dieną. Dažnai kalbėdavomės apie tai, kad žmonėms sunku suprasti, ką išgyvena, su kokiais sunkumais susiduria 1/5 skurstančių Lietuvos gyventojų. Panašu, kad gimsta grupė bendraminčių, pasiryžusių priimti šį iššūkį. Visą rugsėjį dalinsimės įspūdžiais, vėliau juos apibendrinsime ir paviešinsime plačiau. Jei norėtumėt prisijungti – maloniai kviečiame! Drąsuolius apdovanosime proginiais marškinėliais ;)  PS – Šia tema netrukus bus daugiau.

“Kaip čia yra? Kas atsitinka, kai galime sau leisti per dieną išleisti 2 dolerius? Praktiškai to neįmanoma įsivaizduoti”. S.Godinas sako, kad tiek užtektų užmokėti už 45 minutes jo buto nuomos, ar sumokėti už pietų kasnį vietiniame restorane. (Na, ten Amerika – Vilniuje paieškojęs už tiek gali ir papietauti…) Vienok kažkur žmonės turi už 2 dolerius išgyventi visą dieną. Pagrindinis rūpestis – išlikimas. Išgyvenimo minimumas reiškia, kad kiekviena diena yra kritinė (emergency). Jei viskas klojasi puikiai, tai reiškia, kad jūsų šeima eina miegoti sveika ir nealkana, yra santykinai saugi. Tačiau susirgus teks pirkti vaistus, ir neliks pinigų maistui (situacija, gerai pažįstama bent trečdaliui mūsų pensininkų). Reikės papildomo vandens – teks sugaišti porą valandų kulniuojant į artimiausią pakenčiamos kokybės šulinį.

Godinas pabrėžia, kad nesibaigianti krizė yra būtent tai, ko reikia ne pelno organizacijoms ieškant ir renkant labdarai lėšas. Šiandien paaukotas 1 doleris išgelbsti 1 gyvybę. Vienas doleris – viena gyvybė. Skubu, svarbu, paprasta. Bėda tik, kad doleris gyvybės neišgelbsti visam laikui. Rytoj – nauja krizė, ir vėl reikia dolerio. 2 milijardai žmonių, 2 milijardai dolerių kasdien. (O mes burbam, kai kartą nusiunčiam afganams anklodžių už kokį milijoną). 2 milijardai šiandien, 2 milijardai rytoj, poryt – nesibaigianti krizė.

Išeitis, sako S.Godinas - “kantrus kapitalas”. Ir paaiškina, kuom skiriasi, kada esi minuse ir pliuse. Jei tau trūksta cento, tai kiekvieną dieną krizė tik gilės, bus vis daugiau streso, galimybės išgyventi vis silpnės. Tačiau jei sugebi kasdien po centą atidėti, sutaupyti, gauti – taip gali sukaupti rezervą, reikalingą investuoti į produktyvumą ar proto ramybę, ir greitai vienas ar du centai po kelių dienų taps papildomu doleriu. Tada gali išleisti vaikus į mokslus, nusipirkti ką nors iš šalia gyvenančio prekeivio, pasėti geresnių grūdų, aktyviau padėti bendruomenei - ir pasaulis ima keistis.

Kaip tą mikro pelną generuoti? S.Godinas sako – čia padės rinka (ką apie tai rašo, tikiuosi pabaigsite skaityti patys). Tuo tarpu mes sukame galvą, kaip sukaupti tą pelną, kai periodiškai dūstame nuo apyvartinių lėšų trūkumo. Kiekviena nauja parama maistu reiškia papildomų darbo rankų poreikį. Parengti ir ganyti būrį savanorių reikia bent vieno profesionalaus darbuotojo. Pažadėtų, sutartų pinigų neperveda ministerijos, savivaldybės. Verslams nepatogu remti mūsų darbuotojų algas, kai patiems tenka atleidinėti savo darbuotojus. Tai išbučiuotume rankas visiems mūsų rėmėjams, aukojantiems mums pinigus. Kaip dangiškos manos laukiame pervestų 2% paramos (nors dar nežinom, kiek surinkom). Svarstome įvairius pajamų generavimo, skolinimosi variantus.

Bet viena aišku – kiekvienas žingsnelis pirmyn kantriai didina mūsų gebėjimų padėti kapitalą. Rugsėjy veikiausiai teks dirbti be poilsio dienų, miegas taps prabanga – bet tikiu turėsime gerų naujienų, kad gerų žmonių, gerų įmonių dėka vis daugiau šansų, kad krizė čia netaps permanentinė. Nes Pasaulio banko prognozės, kad gyvenančių žemiau skurdo ribos (100 eurų per mėn.)  mūsuose padvigubės, silpnesnių nervų žmones gali varyti į visišką neviltį.

Tad sau kartojame – kantrybės, kantrybės. Ir dirbame toliau. Ar norite, ar galite padėti?

Tuo tarpu negirdėti siūlymų, kaip užbėgti už akių bedarbystės ir skurdo protrūkiui. O juk sekant Napoleono pėdomis, bedarbius būtų galima įtraukti į visuomenei naudingus darbus ir dar duoti paramą maistu, kelti darbo netekusių žmonių kvalifikaciją (dirbant juk tam taip trūksta laiko) ir pan.?  Internetas pilnas idėjų, o ir mūsuose ekspertų tikrai yra. Regis trūksta politinės nuovokos ar valios…

R.J.Dagio suburta Socialinių reikalų taryba žadėtų receptų, kaip kovoti su krize, nepateikė. Ministerijos tinklalapyje rašoma, kad naujasis ministras išsiruošė atostogauti ant dviračio, ir skelbiami jo atsargūs pažadai. Suprantama, reikia laiko suformuoti naują komandą, parengti siūlymus. Vienok mūsų valdžiai vertėtų prisiminti gautas viešųjų ryšių pamokas, laiku pradėti skleisti gerąsias naujienas, žadėti, kurti. Nes kol kas viešai skleidžiamų žinių kontekstas verčia susigūžti. Gal jau nebeimituokime socialinio dialogo - formalūs nacionaliniai susitarimai skurdo nesumažina, tik gaišina brangų laiką. 

Žinia, nebelaukdamas kvietimo, savo pasiūlymus vyriausybei pateiks ir “Maisto bankas”. Maistas už darbą, paramos maistu organizavimo plėtra, parama savitarpio pagalbos tinklams ir kt. Nes laikas baigti kalbėti apie krizę - atėjo metas daryti sprendimus, veikti - realiai padėti žmonėms iš krizės kapstytis.