Pirmiausia SRD komitetas sureagavo į trijų MIALTNA dalinančių organizacijų (Caritas, Raudonojo Kryžiaus ir “Maisto banko”) pasirašytą laišką prašant skirti lėšų iš dalies kompensuoti kitąmet sumažėsiančią ES intervencinių maisto atsargų paramos nepasiturintiems programos MIALTNA paramą mažiausias pajamas turintiems asmenims. Vietoj dabar išduodamų per metus išduodamų 40 kg svorio 8-10 pavadinimų maisto produktų (kruopų, miltų, dribsnių etc.) kitąmet nepasiturintys gaus 4 kg maisto produktų, kuriuos gaminant naudojami pieno miltai – kondensuoto pieno, pyrago mišinio, trapučių.

Mes pasisakėme pirmieji, trumpai aptarę problemą siūlėme ne tik skirti lėšų kompensuoti MIALTNA praradimams, bet ir skirti lėšų maistui gelbėti ir tiekti ant nepasiturinčiųjų stalo, atkreipėme dėmesį į aukštą tokios veiklos kaštų efektyvumą.

SADM atstovai į tai reagavo sakydami, jog reikia sulaukti galutinio Briuselio sprendimo dėl MIALTNA programos teisinio reglamento – galutinis verdiktas bus paskelbtas gruody. Tačiau Žemės ūkio ministerijos atstovas patikino, kad stebuklo tikėtis kažin ar verta, nes 6 ES prieš buvusią dosnią tvarką nusistačiusios šalys jau kelis metus laikosi savo nuomonės ir greičiausiai jos nepakeis; o laukiant gruodžio rizikuojama pavėluoti į biudžeto svarstymo traukinį ir nesuplanuoti jokių lėšų MIALTNA pokyčiams kompensuoti.

Seimo nariai klausė, ar negalima rasti prašomų lėšų nepasiturinčių maitinimui organizuoti. SADM, ŽŪM atstovai tvirtino, kad neturi pinigų – esą ir taip visoms ministerijoms jau reikėjo susimažinti biudžeto poreikius 2 procentais, ir imti nebėra iš kur – be to naujiems pinigams skirti reikia teisinio pagrindo (patvirtinti naują programą). Finansų ministerijos atstovai sakė negalį niekuo padėti – esą Žemės ūkio ar Socialinių reikalų ministerijos turi ieškoti lėšų šiam tikslui. Greičiausiai klausimas dėl pinigų turi būti adresuotas Vyriausybei.

Komiteto posėdžio metu jo nariai A.Melianas ir A.Sysas “Maisto banko” siūlymą aktyviai palaikė, klausė kiek lėšų reikėtų gelbstint maistą. Mes sakėme, jog už 300 000 Lt paramos “Maisto bankas” galėtų surinkti ir išdalinti 4,2 mln. vertės maisto, kas leistų nepasiturintiems pavalgyti 2,6 mln. kartų (15 tūkst. asmenų visus metus nebereikėtų maistu rūpintis vieną dieną per savaitę).

Komitetas regis pritarė A.Meliano suformuluotam trijų punktų pasiūlymui -

1) pažeminti pajamų kartelę MIALTNA paramos gavėjams (iki 350 Lt pajamų vienas asmeniui),

2) prašyti vyriausybę ieškoti būdų skirti bent 10 mln. pirkti ilgo galiojimo maisto produktų iš Lietuvos gamintojų ir juos dalinti mažiausias pajamas turintiems,

3) prašyti Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją parengti programą, skirtą remti paramos maistu rinkimą iš prekybos tinklų ir maisto gamintojų, tinkamą vartoti maistą gelbstint nuo išmetimo ir tiekiant nepasiturintiems.

Valstybės biudžeto projektas su Seimo pastabomis ir pasiūlymais bus grąžintas svarstyti Vyriausybei, kuri atsižvelgusi į pastabas ir atlikusi pakeitimus šį biudžetą Seimui tvirtinti teiks ko gero gruodžio mėnesį. Mes visomis išgalėmis sieksime pagelbėti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai rengti sprendimus skirti lėšų nepasiturintiems maitinti, jei tik bus politinė valia ir finansinės galimybės.

Turėkime vilties ir laikykime špygas, kad kiti metai nepasiturintiems nebūtų gerokai liesesni, nei šie.

Suprantamas dešiniųjų rūpestis neleisti mokesčių lengvatomis ir pašalpomis naudotis tiems, kam jos nepriklauso – slepiantiems gaunamas pajamas, nemokantiems mokesčių. Kalbama, kad šešėlinė ekonomika sudaro kone trečdalį ūkio, trečdalis darbo biržose registruotų iš tiesų neieško darbo, tik pašalpų. Kairieji teisūs sakydami, kad socialinė parama nepakankama - tik penktadaliui realių bedarbių mokamos pašalpos, o socialinė 315 lt pašalpa vargu ar gali padėti pragyventi.  

Kalbos apie socialinės paramos efektyvumą, taiklumą tiesiogiai liečia ir “Maisto banką”. Juk kam remti paramos maistu organizavimą, jei dalis jos skiriama ne tiems, kam reikia? Arba – jei tas maistelis nepadeda skurdo įveikti, žmonės vistiek bėga į Vakarus skalsesnės duonos ieškoti…

Dešinės ir kairės disputą reikia vertinti indiškos pasakėčios apie akluosius ir dramblį kontekste. Viena aišku - reikia kompleksinės strategijos, gerinančios socialinę paramą tiems, kuriems ji būtina, mažinančios galimybes ja piktnaudžiauti. Tokią strategiją galėtume sukurti tik giliai išanalizavę tokios paramos skirtingų gavėjų grupių poreikius ir motyvaciją. Užuot viską movę ant vieno kurpalio, turime pripažinti akivaizdžius skirtumus.

Skiriasi jauno žmogaus, jaunos šeimos poreikiai ir perspektyvos didmiesčiuose ir rajonuose.  Skiriasi ir gyvenimo poreikių krepšelio sudėtis ir vertė. Skiriasi jaunų ir pagyvenusių bedarbių aspiracijos ir galimybės. Turinčių mažus vaikus, ir jau suaugusius. Piktnaudžiaujančių alkoholiu, ir tvarkingai gyvenančius. Pilnų ir nepilnų šeimų. Neįgaliųjų ir sveikųjų. Lietuvių, lenkų ir čigonų.

Skirtingais atvejais norėdami pasiekti to paties rezultato - atstatyti ar sukurti asmenų gebėjimą savarankiškai užsitikrinti orų gyvenimą – neišvengiamai patirsime skirtingo dydžio išlaidas. Skirtingas bus ir rezultatyvumas - juk tiek dėl išorinių, tiek dėl vidinių priežasčių dalis buvusių paramos gavėjų vėl sugrįžta prie darbo biržos, savivaldybės socialinės paramos skyriaus ar labdaros valgyklos durų. Turime skaičiuoti kaštus, turime stebėti rezultatus ir gebėti prognozuoti savo pastangų grąžą. 

Jei kur nors ministerijoje ar institutuose tokie tyrimai ar vertinimai yra atliekami – jų rezultatus turime žinoti visi - tiek vykdantys socialinės paramos priemones, tiek per savo mokamus mokesčius ar teikiamą paramą jas finansuodami.  

Būtina diferencijuoti, būtina individualizuoti socialinę paramą. Ir čia man regis susiduriame su dviem iššūkiais - silpnomis metodikomis, ir biurokratizmu.

Juk vargu ar vien apsilankę šeimos bute galime nustatyti, gauna šeima nelegalų pajamų ar pagalbos iš artimųjų, ar ne. Tačiau tikriausiai įmanoma nustatyti tam tikrus rizikos faktorius, ir jiems esant papildomai patyrinėti šeimos situaciją? -

Jei atsiimti MIATLNA programos eurokruopų šeima atvyksta su apynauju džipu su išskirtiniais numeriais, pasidabinusi auksiniais papuošalais, juk turėtumėme suabejoti, ar ši parama tikrai reikalinga? Ir nepaisant to, kad asmenų formaliai deklaruotos mažos pajamos… Nes tikėtina, kad tos kruopos pateks vištoms, kiaulėms, ar šunims, kai tuo tarpu kas nors tikrai alkanas tų kruopų gauna per mažai; 

arba – jei maistą į namus prašo pristatyti pagyvenusi moteris, turinti dirbančius suaugusius vaikus, gyvenanti viena trijų kambarių bute miesto centre – nepaisant to, kad jos pensija nedidelė? 

Deja, abejotinus atvejus matantys savivaldybių socialiniai darbuotojai neturi paskatų koreguoti sprendimus, kvestionuoti paramos tikslingumo. Viena vertus, teisės aktai numato juodai-baltas arba-arba procedūras. Kita vertus, už pastangas taikliau teikti paramą darbuotojai neskatinami. Net ir baigę aukštuosius socialinius mokslus, įstaigų darbuotojai greitai perpranta, kad tą pačią algą gaus ir tas, kas užsikraudamas papildomus rūpesčius aiškinsis įtartinus atvejus, ir tas, kuris tvarkingai savo krėsle atsėdės 8 darbo valandas.  

Tačiau reikia kovoti ne vien su neblogai gyvenančiais apsuktuoliais.  Dar didesnis iššūkis yra efektyviai padėti tikrai mažus socialinisu gebėjimus turintiems bendrapiliečiams.

Štai vakar prie Maximos prašydama centų  prie manęs prišoko pagyvenusi moteris. Drabužiai “Humanos”,  tvoskia pigių burnos skalavimo skysčiu. Sako - iki pensijos trečiadienį turiu dvylika centų. Kažką nerišliai kalba apie Kubilių (matyt jau pagavo, kad šis burtažodis lengviau padeda atrišti geraširdžių aukotojų pinigines). Į mano nurodymus kreiptis į socialinius darbuotojus keikdamasi atšauna, kad savivaldybėje jai “Tumienė” pasakė, kad niekas nepriklauso, jei pensija didesnė nei 425 Lt, o jos pensija matai 530 Lt. Sakau, bent jau parama maistu priklauso, jei pajamos mažesnės nei 525 Lt. Sakau – ateik iš ryto į “Maisto banką”, duos tau ir duonos, ir prie duonos, ir papasakos, kaip reikia toliau susitvarkyti. Senoji tik suplėvesavo rankomis, man pavymiui pasipylė triaukščiai prakeiksmai už parodytą socialinį nejautrumą…

Tai štai klausimas: kaip galime padėti tokiems žmonėms? Kur socialiniai darbuotojai, kurie gatvėse surankioja tokius elgetautojus, už rankos palydi ten, kur teikiama reali parama, padeda sutvarkyti reikiamus popierius? Nes jei tokiems žmonėms nemokėsime ar nenorėsime padėti, atrodys, kad organizuodami paramą maistu dirbame nenaudingą Sizifo darbą – kaip tos bobulės, daugiabučių kiemuose šeriančios benames kates … 

Jei efektyvios metodinės pagalbos nesulaukiame iš valdiškų įstaigų, ieškokime pagalbos privačiame, akademiniame sektoriuose, pasitelkime nevyriausybines organizacijas. Žinoma, joms reikia sumokėti – dabar dar neretai tikimasi, kad vien gerais ketinimais vedini visuomenininkai stums progreso vežimą pirmys. 

Iki šiol keista, kad socialinę pagalbą teikiančios nevyriausybinės organizacijos negali prieiti prie Socialinės paramos informacinės sistemos duomenų. Čia galėtume ne tik greičiau sužinoti apie į mus besikreipiančius klientus ir patikliai išvengti apgavikų*, bet ir patys teikti duomenis apie savo žmonės suteiktą paramą. Juk tiek NVO, tiek biudžetininkai yra viešieji juridiniai asmenys, siekiantys bendrų tikslų. Kita vertus, didėjant verslo socialinei atsakomybei, ribos tarp trijų sektorių vis labiau išsitrina – tad turime dirbti kartu, vardan tos. 

Galiausiai, patyrinėkime, kaip su socialinės paramos taiklumo iššūkiais tvarkosi pažengusios Vakarų šalys. Smagu girdėti, kad patyrę socialinės paramos specialistai ir politikai ragina judėti panašia kryptimi. Mes mielai prisidėsime prie taiklesnės socialinės paramos receptų paieškos ar kūrimo. Kviečiame savo pastabomis ir pasiūlymais dalintis ir Jus :) 

Šia proga Nacionalinis skurdo mažinimo organizacijų tinklas spalio 15 d. Seime surengė konferenciją, kurioje suteikė galimybę pasisakyti “Maisto banko” direktorei Deimantei, vykdančiai 2010 metų gerumo ambasadorės priedermę.

Siūlome susipažinti su “Maisto banko” kalba:

“Nespėsime nė mirktelėti, ir bemat baigsis 2010-ji Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metai.

Kaip sekasi mums kovoti su skurdu? Ar galėsime sau ir kitiems pasigirti nuveikę prasmingus darbus šioje srityje? Kokius priesakus šių metų veiklos paliks ateinantiems laikams?

Ne kartą girdėjome apgailestaujant nedėkinga šių proginių metų lemtimi – tuo metu, kai Europiniai socialinių organizacijų tinklai kovojo (ir išsikovojo), kad kova su skurdu taptų vienu iš svarbių Europos bendrijos prioritetų, mažai kas garsiai kalbėjo apie atslenkantį sunkmetį. Sunkmetį, kuris kai kurioms šalims grąsė bankrotu, savo mąstais buvo lyginanamas su praėjusio amžiaus ketvirto dešimtmečio Didžiąja Depresija.

Mūsų Vyriausybė tikriausiai visuomenei padarė meškos paslaugą, iki paskutiniosios akimirkos vengdama pranešti apie tai, kad ekonomikos kreiseris pilnu greičiu plaukia į recesijos uolas.

Ekonomikos nuosmukis, karštligiški valdžios veiksmai siekiant subalansuoti biudžetą, neregėto masto bedarbystė ir masinė darbingų žmonių emigracija. Šie reiškiniai į nieką pavertė visus paradinius kovos su skurdu Europoje metus.

Tačiau visi mes nesugebėjome persirikiuoti ir stoti į kovą su naujais iššūkiais skurdo fronte. Tenka apgailestauti, kad nuspręsta buvo kovoje naudoti „sočios karvės“ metais nukaldintus ginklus – viešųjų ryšių akcijas, konferencijas, spektakliukus ir vaikštynes su transparantais.

Pripažinkime – išleidę šimtus tūkstančių marškinėliams su Europos kovos su skurdu metų logotipais ar kavai bei sumuštiniams konferencijose skurdo ne tik nesumažinome, bet neretai sukėlėme pelnytą pasipiktinimo ir priekaištų bangą.

Metų pradžioje vykę vietinių ir užsienio ekspertų susodinimai už apvalaus stalo svarbiausių valdžios rūmų menėse viltingai žadėjo – štai geriausieji protai valdžiai ir visuomenei parodys takelį, galintį išvesti iš niūrios sunkmečio prarajos.

Tačiau ekspertų įspėjimai ir gelbėjimosi receptai nepadėjo kilti į kovą su tragiškai augančiu skurdu.

Vietoj to neretai pasigirsdavo kaltinimai skurstančiųjų adresu – neva užteks gyventi visuomenės sąskaita, piktnaudžiauti išlaikytinio statusu ir dykaduoniauti. It dūmų uždanga mūsų dėmesys ir energija buvo – o ir tebėra – kreipiami į kovą su homoseksualumu ar mistiniu pedofilijos klanu.

Čia padarykime nedidelį ekskursą į šalį – yra manačių, kad išsivysčiusiose šalyse skurdas yra kažkoks netikras – santykinis. Esą mūsuose žmonės iš bado nekrenta it musės, nevaikšto perkarę. Žemdirbių krašte neįmanoma numirti badu – tai esą tik tinginystės ar lengvabūdiškos girtuoklystės, ar netinkamo požiūrio padariniai.

Taip kalbantiems reiktų sugaišti bent pusdienį ir pakalbėti su labdaros valgyklų lankytojais. Ne vienas socialinis darbuotojas paliudys, kad šalia mūsų nematomi giliame skurde gyvenama žmonės – senukas, mintantis vandeny su cukrumi mirkytomis duonos plutomis. Daugiavaikė socialinės rizikos šeima, kurios atžalos neretai gauna pavalgyti tik vandeniu atmieštus žalius miltus.

Kasdienis bandymas sukrapštyti centus būtiniausioms reikmėms dalį mūsų piliečių įstumia į ydingą socialinės atskirties uždarą ratą, iš kurio savarankiškai ištrūkti neretam per sunkus uždavinys, o valstybei – brangiai kainuojančios pastangos. Kasdien matome dar vakar buvusias normalias šeimas, praradusias pajamų šaltinį – joms būtina padėti čia ir dabar, nelaukiant, kol kokia nors komisija sukurs gelbėjimo planą, koncepciją ar strategiją.

Tik ar nebus taip, kad kovos su skurdu fronte pasirinkome taktiką „gelbėkitės patys, kas galite – kol galite…“?

„Maisto bankas“ – labdaros organizacija, kuriai aš vadovauju – bandė formuluoti ir ministerijai bei savivaldybėms teikti siūlymus, kaip padėti vis naujoms į skurdo ratą patenkančioms aukoms.

Mes siūlėme skubiai plėsti paramos maistu tinklą, atkreipdami  dėmesį, kad dešimčių milijonų vertės tinkamas valgyti maistas išmetamas, kai tuo tarpu kas penktam, jei ne kas ketvirtam mūsų tėvynainiui trūksta išteklių patenkinti savo kasdieniams poreikiams. Mes siūlėme investuoti į išbandytus sprendimus, leidžiančius perteklinį maistą perskirstyti tiems, kurie jo stokoja. Siūlėme atsigręžti į JAV ar kitų šalių ilgametę patirtį organizuojant paramą maistu naudojantis specialiomis kortelėmis. Šios priemonės ne tik suteiktų nepiniginę paramą vargstantiems, bet ir skatintų vietos maisto pramonės gamintojus ir perdirbėjus.

Vienok pasiūlymai atsimuša į kietą priešiškumo sieną. Ši siena sumūryta iš įprasto nevyriausybinėms organizacijoms girdėti atsikalbinėjimo – „pinigų nėra ir nebus“. Nesigilindami, kiek tie atsimušinėjimai pagrįsti, turime konstatuoti – atsakingoms institucijoms stinga politinės valios ir ryžto bent pabandyti įgyvendinti „drąsios šalies“ vardo vertus sprendimus. O senais neveikiančiais metodais skurdo nebūtų įmanoma sumažinti net tada, jei krizė būtų mūsų kraštą apėjus šonu.

Sunkmečio ir taupymo pretekstu visiškai užsukdamos kranus socialinių projektų finansavimui, savivaldybės lengva ranka mažne myriop pasmerkia dešimtis ilgus metus augintų pažeme veikiančių socialinių organizacijų. Pradėti ir nebaigti statyti stadionai ir valdovų rūmai gali tapti makabrišku paminklu sunkmečio neatlaikiusioms organizacijoms.

Dar liūdniau, jog į minėtą sieną mes patys įmūrijome nepasitikėjimo, priešiškumo ir savanaudiškos konkurencijos plytas.

Nieko stebėtina – silpnos tebebūdamos, socialinės organizacijos sunkmečiu drastiškai mažėjant finansiniams šaltiniams it vilkai puolė ginti  „savo teritorijų“. Neretai užimdavome poziciją – jei ne man, tai tada geriau niekam. Toks trumparegiškumas nepridėjo mums taip reikalingos jėgos bendru frontu stojant į kovą su skurdu.

Ir visgi, ne viskas pieština niūriomis spalvomis.

Išbandymą krize panašu kad išlaikė visuomenės solidarumas. Mažėjant algoms ir augant nerimui dėl ateities, žmonės aukoja net daugiau, nei ligi šiol. „Maisto banko“ akcijų surenkami ir išdalijami paramos kiekiai, savanorių įsitraukimas tą vaizdžiai byloja.

Antras svarbus teigiamas faktorius – socialiniai atsakingų verslo bendrovių indėlis į kovą su skurdu. Nepaisant nuostolių ir negatyvios konjunktūros, nemažai įmonių sutiko prisidėti finansine parama ar savo gaminiais bei paslaugomis ir padėti kenčiančiai nuo nepritekliaus visuomenės daliai.

Jei 2008 metais skurdą patiriantiems asmenims surinkome ir išdalinome paramos už 2,1 milijonus litų, tai 2009 metais išdalinta parama siekė 4,9 milijonus litų. Jau dabar matome, jog šiais metais būsime išdalinę paramos už ne mažiau nei 6 milijonus litų.

Šie milijonai pavirto dešimtimis tūkstančių pavalgydintų žmonių. Štai dar prieš du metus – krizės priešaušryje  „Maisto banko“ paramos prašė 4 tūkstančiai asmenų, tų pačių metų pabaigoje – jau 12 tūkstančių.  2009 metų pabaigoje mūsų paramą gavo jau 28 tūkstančiai asmenų, o šiuo metu paramą maistu teikiame 53 tūkstančiams. Tokia dinamika kalba pati už save.

Šis konkretus indėlis į kovą su progresuojančiu skurdu ir atskirtimi būtų neįmanomas be šimtų jautrių įmonių ir dešimčių tūkstančių solidarių, artimą atjaučiančių piliečių. Sunku slėpti apmaudą, kad šioje kovoje skurdo mažinimo frontuose valdžios pagalba dažnai nominali, jei iš viso yra.

Todėl nebegaiškime laiko formaliems pašnekesiams, o susitelkime neatidėliotiniems iššūkiams atremti. Ir neblefuokime, kai kalbame apie bendradarbiavimą ir pagalbą. Ateities kartos  gali daug negailestingiau vertinti mūsų dabarties pastangas, nei ši mano santūri kritika.

Bet kovos su skurdu metai dar nesibaigė, dar nevėlu pakeisti požiūrį ir ryžtis reikiamiems pokyčiams. Užimtumo ir verslumo realus skatinimas, tikrų, o ne menamų kliūčių šalinimas, empatiškas įsiklausymas į socialinių partnerių siūlymus bei prašymus  – tokie veiksmai dar galėtų pataisyti mūsų bepraleidžiančių progą deramai pasipriešinti skurdo epidemijai reputaciją.”

Esu nevyriausybininkas, buvau biudžetininkas, rašau – žodžiu, tarsi galiu matyti šį reikalą iš visų pusių. Tarkim, ką kitaip daryčiau, jei mane skirtų socialinių reikalų viceministru ar (o viešpatie! pačiu) ministru. Ar eičiau grūmoti kumštimi Ingridai Šimonytei ar Eligijui Masiuliui panosyje reikalaudamas duoti pinigų kovoti su skurdu? O gal badaučiau ant “pasiturinčių” KAM ar ŽŪM laiptų? Gulėčiau kryžiumi Gedimino 11ar 56? Įsiliečiau į keikiančių visų atpirkimo ožį Kubilių chorą? 

Pripažinkim, vargu ar pavyktų gauti daugiau pinigų, nei yra. Taip, valdžia pasispendžia sau spąstus, norėdama, ir nepajėgdama efektyviai kovoti su skurdu, socialine atskirtimi. Taip, “blablabla” erzina. Bet pripažinkim – tas politkorektiškas “blablabla” yra neišvengiamas valdžios biznis. Desperatiškosios valdžios, kuri išbąla pagalvojusi, kas gali nutikti, jei neliks pinigų kitą mėnesį laiku išmokėti pensijoms ar pašalpoms. Pripažinkim, kad dažnai darom, ką galim, ir jei niekas nesikeičia, nėra ką kaltinti. Dėl sausros, nederliaus ar uragano nekeikiam prezidentų ar orų pranešėjų.

Bet “šūdas verda” labiau dėl manding veidmainiškos žurnalistų pozicijos. Tarsi nesuvokdami, kad skurdas - tai permanentinė, prigimtinė šito pasaulio dalia, žurnalistai lieja vandenį ant populistinio malūno. Provokuoja piktą minią veiksmams, kurie neturi perspektyvos skurdą sumažinti. 

Galime kaltinti milijonierius vyriausybėje, prezidentūroje ir europarlamente. Taip, jų tarpe nėra nė vieno, kas giliai rūpintųsi benamiais, vienišomis motinomis ar plutą graužiančiais pensininkais labiau, nei reitingų procentais ar savo investicijų apsauga. Tai žmogiška, tai supranta. Jei uspaskiai, žiemeliai ir šedžiai pataptų karalaičiais kazimierais, pranciškais asyžiečiais, mahatmom gandžiais ar motinomis teresomis, skurdas dėl to kažinkiek nesusitrauktų. 

Žurnalistai ”demaskuoja” bilų geitsų, donaldų trumpų, maximų ir swedbankų savanaudišką, apskaičiuotą filantropiją. Rūščiai smerkia neva kruopas vagiančius labdaringų organizacijų savanorius. Juk taip tik it šunes savo gaižiomis išmatomis nudergdami veją, kurią metų metus puoselėja mažai pastebimas sodininkas. Šaipytis, taškytis kritika yra lengviausia (atleisk viešpatie mums nuodėmes).

Deklaruodami nerašysią “blablabla”, deja žurnalistai tą “blablabla” rašo, tiesa kitokį. Išgirdę kažkur skambant varpus, lengva ranka puola smerkti visas bažnyčias. Vienas žurnalistas netyčia supainioja “Maisto banko” ir Europos intervencinių maisto atsargų paramą. Kitas išreklamuoja “viena boba pasakė” pletkus, esą kelis kilogramus cukraus pavogė.

Ką turi daryti vidutinis, nelabai turtingas, bet 10 litų paaukoti geriems darbams galintis lietuvis? Nusispjauti ”visi jie vagys” ir neberemti tų, kurie be atostogų naktimis nemiega rinkdami kilogramą prie kilogramo, toną prie tonos ir dalindami tūkstančiams konkrečių šios šalies vargšų? Nusispjauti į anonimiškai apšmeižtus šimtus dorų, žiniaskaidai nematomų nematomų socialinių darbuotojų, valstybės tarnautojų ir nevyriausybininkų savanorių, nuoširdžiai, kiek jėgos ir galimybės leidžia, ieškančių būdų konkrečiai padėti vargus vargstantiems?

Nusispjauti – ir lengva ranka atkelti vartelius paleckių, veselkų, uspaskių ir paksų ”tvarkai ir teisingumui”. Ar nežino-nematė, kaip šitie mikliai prie valdžios šturvalo susodina savo partinius-švogerinius budulius, iš kurių sulaukti kovos su skurdu tolygu šildytis mėnesienoj?

Tad kam tas lojimas? Savanaudiškumas? Žurnalistai gerai uždirba eskaluodami socialines dramas, supriešindami amžinus antagonistus? Ko paklausti – Janutienės? Valinsko?

Kodėl žurnalistei neparašius apie tai, kad dešimčių Lietuvos socialiai atsakingų įmonių dėka šimtai “Maisto banko” savanorių kasdien nemokamai maitina dešimtis tūkstančių varguolių? Socialinėse organizacijose milijonieriai nedirba, Lietuvos labdaros “karalienės” ir “princai” neturi pasistatę pilių ar sąskaitų ofšoruose - vaikšto nutysusiais megztiniais ir važinėja 20 metų senumo “lupenomis”.

Juk žurnalistai tuose keikiamuose pasitarimuose dalyvauja ir savo ausimis girdėjo, kaip Lietuvos ir užsienio ekspertai užkimę ragina imtis konkrečių skurdą mažinančių priemonių - liberalizuoti darbo santykius, mažinti mokesčius, leisti žmonėms verslauti ir užsidirbti, remti viešuosius darbus. Taupyti ten, kur būtina, o ne mažinant “oficialių” bedarbių skaičių. Kodėl nepakapsčius priežasčių, kodėl protingi siūlymai atsimuša it žirniai į sieną? Kaip R.Kuodis sako - kalta turėtų būti arba korupcija, arba bukumas. Tiek viena, tiek kita drąsiai vilkime į dienos šviesą, o ne завсегдатай’us politikos klaunus ar nuoširdžiai naivius projektus įgyvendinančias provincijos visuomenines organizacijas. Kodėl klausimų apie kovą su skurdu nepaklausus nekvailų europarlamentarų - kad ir prof. L.Donskio? Tikiu, kad darbščių, sąžiningų ir protingų Europos parlamentų nereikia su žiburiu ieškoti.

Bet ne, juk apie taip rašyti, diskutuoti nepopuliaru - tai neaugina žiniasklaidos reitingų ir žurnalistų honorarų.

Tai kas iš tiesų yra tas sotusis, kuris neatjaučia vargšo, tamstos garbūs žurnalistai?

PS – atsiprašau už karščiavimąsi, bet geriau pasakyti, nei nuryti ;) Vardan tos.

Kalba, sakyta Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos organizuotame Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metų renginyje

Gerbiamieji!

Turbūt planuojant švęsti 2010-sius – Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metus – mažai kas tikėjosi, kad šventę švęsti gausime pačiame ekonominio ir socialinio sunkmečio įkarštyje.

Trys šimtai tūkstančių bedarbių. Mažėjančios šeimų pajamos, ir išblėsusios geresnės ateities viltys. Emigracija ir augančios kainos. Nepasitenkinimas ir nepasitikėjimas.

Tūlas sakytų – tai šalin tą šventinę retoriką! Juk dabar metas ne fanfaroms ar kalboms iš aukštų tribūnų – dabar metas atsiraitojus rankoves dirbti dieną naktį, kad skurdas ir socialinė atskirtis lengvas neužimtų ilgus metus atkovotų teritorijų. Pusę metų be darbo prabuvęs žmogus rizikuoja tapti ilgalaikiu bedarbiu, girtuokliu ar emigrantu. O tai – neuždirbti pinigai jam ir jo šeimai, nesumokėti mokesčiai, augantis socialinių pašalpų poreikis. Ne sykį pernai ir šiemet girdėjome savų ir užjūrio ekspertų įspėjimus ir niūrias prognozes.

Krizės akivaizdoje valstybė, savivaldybės visuomet apkarpo socialines išlaidas. Mažiau paramos savo ilgamečiams partneriams kovoje su skurdu – nevyriausybinėms organizacijoms – šios kovos nepalengvina.

Tačiau nevyriausybinės organizacijos yra užgrūdintos, jų natūrali būsena – lėšų, išteklių, palaikymo trūkumas. Ir geriausiais laikais tenka sunkiai dirbti, kad pelnytum teisę valstybei teikti paslaugas, kad gautum dalinį finansavimą.

„Maisto bankas“ ir, tikiu, daugelis nevyriausybinių organizacijų 2010-sius Europos kovos su skurdu metus pasitiko pasiraitojusios rankoves, sugniaužusios kumščius ir pasirengusios pulti atslinkusiai krizei į atlapus. Dirbti daugiau, padėti daugiau žmonių – turint mažiau išteklių – didelis iššūkis.

Ir labai džiugu, kad šis visuomenininkų pasiryžimas, ši užgrūdinta valia karuose su skurdu leido pasiekti gerokai didesnių rezultatų, nei kas galėtų tikėtis.

Pamenate, premjeras Andrius Kubilius dėkojo Lietuvos žmonėms už kantrybę ir santūrumą krizės akivaizdoje? Penktadalis Lietuvoje skursta, bet prisimena, kad netolimoje praeityje yra buvę gerokai sunkiau – ir giliai tiki šviesesne, sotesne ateitim.

Lietuvos žmonėms norėčiau padėkoti ir už sunkmečiu jų rodomą solidarumą, atjautą, ištiestą pagalbos ranką sunkiau besiverčiančiam.

2010 metus pasitikome surinkdami kaip niekad daug paramos – „Maisto bankas“ džiaugėsi žmonių ir įmonių aukojamais maisto produktais; kitos nevyriausybinės organizacijos surinko iki tol neregėtas sumas televizinių projektų metu. Sulaukėme būrio naujų savanorių. It grybai po lietaus dygsta vis naujos filantropinės iniciatyvos. Tai rodo, kad Lietuvoje daug gerą širdį turinčių žmonių, kurie patys sunkmečio prispausti nelieka abejingi skurdžiau gyvenančių bendruomenės narių problemoms.

Atskiro padėkos žodžio vertas ir Lietuvos verslas. Pripažinkim – mes nevyriausybininkai kitąsyk turim madą riesti nosį prieš pelno siekiančias savanaudiškas įmones. Tik mes esą dirbam iš dūšios, iš altruizmo – o mat verslininkai mus prisimena kai prireikia pasireklamuoti ar siekiant mokesčių lengvatų.

Turiu pasakyti, kad Lietuvoje veikiančios verlso įmonės kaip niekada jautriai ir supratingai reaguoja į prašymus padėti. „Maisto bankas“ didžiuojasi ir yra nuoširdžiai dėkingas dideliam būriui verslo rėmėjų ir partnerių, kurie sunkiais metais įneša savo indėlį pamaitinant nepasiturinčiuosius.

Taigi – kova su skurdu ir socialine atskirtimi iš tiesų yra visuotinė – be visuomenės, be verslo įmonių pagalbos nevyriausybinės organizacijos negalėtų stabdyti socialinių negandų tvano.

Žinoma, į šią kovą deramai turi įsitraukti ir valdžia. Kaip niekada jautriai visuomenė reaguoja į kovą kalbomis, pažadais ar popieriais. Iš valdžios vyrų ir moterų šiandien tikimasi greitų ir energingų veiksmų bei išmintingų sprendimų. Sumažinkime biurokratinius apribojimus ir popierizmo kliūtis, mainais išlaisvinkime visuomenės kūrybinę galią!

Suteikime realią pagalbą tiems, kurie dėl krizės prarado darbą ir pajamas – pamaitinkime, pasirūpinkime atžalomis, kol tėvai dirba ar ieško darbo, sumažinkime mokesčių naštą! Metus kitus gali palaukti statomi stadionai, kurortai ir fejerverkai. 

Investicijos į žmones būtinai atsipirks – neišsilakščiusi, neprasigėrusi ar neperpykusi, krizę įveikusi Lietuva dėkinga su nauja energija kibs į gerbūvio kūrimą – savo, savo vaikų ir anūkų – jūsų ir visų mūsų valstybę, kurioje visiems gyventi gera!

Tad kviečiu Jus šiais ypatingais metais visus ir kievieną savo baruose paplušėti su dvigubu įkarščiu – kad galėtumėme papasakoti ateities kartoms – kaip mes kartu Lietuvoje įveikėme skurdą!

Ačiū, ir linkiu visiems sėkmės!  

***

Tiesa, man pasirodė, kad renginio pradžioje įžanginiame žodyje kalbėsusi JE Prezidentė D.Grybauskaitė išreiškė abejonę, ar mūsuose skurdas ir atskirtis yra tikri, nesantykiniai - o štai vėliau apdovanojimus teikiant Prezidentė  kalbėjo daug jausmingiau, akcentuodama žmogiškas pastangas padėti konrečiose, žmogiškose situacijose. Nekuklu būtų manyti, kad “Maisto banko” pozicija padėjo jautriau nušviesti skurdo situaciją – bet jei mūsų dalyvavimas Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metuose leis pro skurdo statistikos skaičius įžvelgti konkrečius žmonių likimus ir padėti konkrečiose situacijose – būsiu labai laiminga :)

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje darbą pradėjo prie Socialinių reikalų tarybos mūsų iniciatyva įsteigta darbo grupė, skirta gvildenti paramos maistu optimizavimo klausimus.  Žemės ūkio ministerijoje aptarėme maisto iš intervencinių atsargų paskirstymo nepasiturintiems asmenims programos finansavimo aspektus.  Klaipėdos savivaldybėje pristatėme šiame mieste pradėjusį veikti “Maisto banko” padalinį. 

Su Nordea banku pasirašėme sutartį dėl paramos įsigyjant šaldytuvą. “Labochema” padovanojo 3 puikias svarstykles “Maisto banko” Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos sandėliams. Piniginę paramą suteikė ir įmonė “Lesta“. Milžiniškas ačiū jiems visiems!

Ką gi, šventės - vienas paskui kitą pasipylė mūsų bendradarbių sveikinimai. Vienas taip pakėlė nuotaiką, kad nesusilaikau nepasidalinus :) -

Tikra pasakaitė apie geraširdį M.B.

 Raudonskruostis obuoliukas. Kas tai? 

“Maisto bankas”!

Vaikų pasakų šalies valdovas!

Gerų akcijų, projektų draugas. Kas?

“Maisto bankas”!

Rudnosiukų iš “Ikiuko”

Kas pririnko pilną dėžę?

“Maisto bankas”!

O už to kas slepiasi?

išradingosios Kalėdų fėjos

Deimantėlė su savo padėjėjom.

Linkime ir Joms, kad šios Kalėdos

Būtų  džiaugsmo, geros nuotaikos nešėjos.

Linksmų Naujų Metų visam kolektyvui. 

[Už smagų sveikinimą ačiū LŽNS ŠBP PAS pirmininkei, vaikų poetei Irenai Puronienei iš Kupiškio]

 Norisi vėl ir vėl nuoširdžiausiai dėkoti mūsų rėmėjams, savanoriams, talkininkams ir draugams – ačiū, ačiū ačiū! Už Jūsų pagalbą, paramą, gerą žodį ir šiltus jausmus! Tegul ateinantys metai būna pilni prasmingų sumanymų ir pasiekimų; tegul jie būna lengvesni tiems, kam šiandien sunku; tegul būna dosnesni sunkiai dirbantiems ir uždirbantiems ne tik sau, bet ir kitiems. Sėkmės mums visiems, ir sveikatos!

Tuo tarpu negirdėti siūlymų, kaip užbėgti už akių bedarbystės ir skurdo protrūkiui. O juk sekant Napoleono pėdomis, bedarbius būtų galima įtraukti į visuomenei naudingus darbus ir dar duoti paramą maistu, kelti darbo netekusių žmonių kvalifikaciją (dirbant juk tam taip trūksta laiko) ir pan.?  Internetas pilnas idėjų, o ir mūsuose ekspertų tikrai yra. Regis trūksta politinės nuovokos ar valios…

R.J.Dagio suburta Socialinių reikalų taryba žadėtų receptų, kaip kovoti su krize, nepateikė. Ministerijos tinklalapyje rašoma, kad naujasis ministras išsiruošė atostogauti ant dviračio, ir skelbiami jo atsargūs pažadai. Suprantama, reikia laiko suformuoti naują komandą, parengti siūlymus. Vienok mūsų valdžiai vertėtų prisiminti gautas viešųjų ryšių pamokas, laiku pradėti skleisti gerąsias naujienas, žadėti, kurti. Nes kol kas viešai skleidžiamų žinių kontekstas verčia susigūžti. Gal jau nebeimituokime socialinio dialogo - formalūs nacionaliniai susitarimai skurdo nesumažina, tik gaišina brangų laiką. 

Žinia, nebelaukdamas kvietimo, savo pasiūlymus vyriausybei pateiks ir “Maisto bankas”. Maistas už darbą, paramos maistu organizavimo plėtra, parama savitarpio pagalbos tinklams ir kt. Nes laikas baigti kalbėti apie krizę - atėjo metas daryti sprendimus, veikti - realiai padėti žmonėms iš krizės kapstytis.

Gražūs pažadai pasitelkti platų ratą ekspertų kurti skurdo mažinimo receptus baigėsi tuo “norėjom kaip geriau, išėjo kaip visada”. Liekame negavę kvietimo sėsti už stalo ir nagrinėti siūlymų krizei įveikti. O gaila – nes buvome ir tebesame pasiryžę siūlyti naujų būdų padėti dėl krizės į bėdą patekusiems žmonėms. Kodėl pvz. nesvarsčius galimybės naudoti paramą iš maisto gamintojų ir prekybininkų tinkamais vartoti maisto produktais organizuojant socialiai remtinų žmonių maitinimą vietoj to, kad pvz. pirkti maistą benamiams maitinti etc. Už tuos pačius pinigus galėtų būti pamaitinta daug daugiau žmonių, valgomas maistas nekeliautų į sąvartynus. 

Nepateisinančios lūkesčių valdžios negalią netikėtai kompensuoja verslo parama. Nors ekonomikos sunkmečiu verslas tarsi turėtų mažiau intencijų remti – bankrotai, atleidimai, nuostoliai etc. – netikėta ir malonu sulaukti rimtos verslininkų paramos. Štai City Service pasiūlė naudotis savo patalpomis, padėti su transportu ne tik Vilniuje, bet ir plečiant Maisto banką kituose miestuose. Dabar galėsime sukurti platesnį paramos maistu dalijimo tinklą, įtraukti daugiau savanorių. Vilniaus majonezo gamykla, Mantinga, Malsena žada paramai duoti savo produkcijos. Aišku, tokia verslo pagalba yra ir naujas iššūkis daugiau, geriau, labiau dirbti ir stengtis. Reikia ieškoti žmonių, galinčių burti, koordinuoti savanorius, kurie rinks, tvarkys ir skirstys maisto produktams Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, kituose miestuose. Gal vienas tokių žmonių esi Tu? O gal Tavo draugas? Džiaugsimės, jei entuziastingi, organizuoti nauji veidai prisijungtų prie Maisto banko komandos :) Susisiekit su mumis :)

Pabaigai – receptas “Kepsnys „Pasitinkant krizę“ :) 

Girdėjau sakant ar skaičiau internautų komentaruose - nevyriausybininkai yra š* malančios siurbėlės, bedarbiai į darbo biržą mersedesais atvažiuoja, labdarinių kruopų gauti ateinančios ponios dėvi “Nijolės” kailiniais… Jei vienas kitas apsukruolis ir pasitaiko, žiūrėti reikia iš esmės. Ar įmanoma šiandien išgyventi sostinėje ar didesniuose miestuose šeimai su vaikais, kada vienas gauna išmokas, o kitas dirba už minimumą? Labdaros valgykloje dar gerokai iki krizės sutikta pagyvenusi buvusi buhalterė atsinešusi valgė stiklainyje šiltu vandeniu užmerktas duonos plutas. Asocialias šeimas lankantys socialiniai darbuotojai neseniai pasakojo - tėvai girti, vaikams valgyti sutaisyta miltų su vandeniu. Aišku,  tuoj pasigirsta – patys kalti, nereikia gerti… Tie, kas dirba `su alkoholikais ir narkomanais, gali papasakoti, kokių pastangų prireikia ištraukti žmones iš priklausomybės liūno ir pastatyti ant kojų. Ir kaip greitai lengva susidūrus su problemomis degraduoti, pradėjus gerti ar stumtis į veną. Ir jei dirbantiems su šiais kontingentais bus užsukti paramos ir finansavimo čiaupai – gero nelaukime.

Premjeras ramina, kad lito nedevalvuos, kad krizė baigsis 2011. Tačiau girdisi balsai manančių, kad krizė gali tęstis gerokai ilgiau, kad skaudžiai smogs trečiojo pasaulio šalims. O jei atsižvelgsime apie Jungtinių Tautų įspėjimus apie brangsiantį maistą, augančią Žemės gyventojų populiaciją, sunkumus su geriamu vandeniu, akivaizdu, kad labai lengvo gyvenimo tikėtis neverta. Vienok atsigręžęs į praeitį prisimeni, kad visai neseniai ir žmonių gyvenimo trukmė buvo kone dvigubai trumpesnė, ir karas-badas-maras nušluodavo kone pusę gyventojų . Jau nekalbant apie tai, kad ir šiais laikais iš bado kas 2 sekundės miršta vaikas. Taigi, gyvenimas mums sunkus tik santykinai, nelygu su kuo lyginame. Tad kiekvienas pasistenkime daryti ką galime, kad gyvenimas būtų geresnis.

watch?v=VKZzYvg-8JA&feature=channel

Vyriausybė (URMas) ta proga svetainėje praneša apie Vystomąjį bendradarbiavimą. Tinkamai surezonavo NVO informacijos ir paramos centras, paskelbęs duomenis apie lietuvių požiūrį į pagalbą skursančioms šalims. Europoje Tarptautinės kovos su skurdu dienos išvakarėse surengtas visos ES ministrų aukšto lygio susitikimas, skirtas skurdo mažinimo ir socialinės įtraukties didinimo klausimams spręsti. 2010 m. paskelbti Europos kovos su skurdu ir socialine atskirtimi metais (NB!). Dalyvauti kampanijoje kviečiamos NVO, savivaldybės ir visi, kam rūpi įveikti socialinę atskirtį. Iniciatyvos biudžetas – ne mažiau kaip 26 mln. EUR, iš kurių 17 mln. finansuos ES (vadinasi, mažiau nei mijijonas eurų vienai šaliai; vadinasi apie 20 eurocentų vienam skurdo rizikoje esančiam europiečiui – eurokomisaras Špidla sako, kad skurdas Europoje šiandien gręsia 78 mln žmonių).

Mūsų pensininkų mylima Socialinės apsaugos ir darbo ministerija nemano, kad šią dieną reiktų kažką apibendrinti, pabrėžti ar pažadėti – pažadėta tik tai, kad Sodra pensijas ir išmokas mokės laiku (vadinasi, jau yra vėlavimų galimybė!) ”Neišstojo” nei socialinės atskirties guru R.Lazutka, nei kiti korifėjai. Po rinkimų neliko jėgų?

Tuo tarpu mūsuose jaunimas rotušės aikštėje sakė “skurdui ne” (anksčiau komjaunimas sakydavo karui ne, laisvę Afrikai ar pan., bet a ši propaganda prisidėjo tą Afriką vaduojant?). Nestebina, kad šitokia akcija susidomėjo vos kelios dešimtys studentų (ar A.Orlovos gerbėjų?). Akciją rengusi Jungtinių Tautų Vystymo Programa verčiau kitąsyk už tuos pinigus surengtų labdaros koncertą vaikų ar senelių namams, gal būtų daugiau naudos… Kaip tai padarė jauni profsąjungiečiai – Vilniaus centre rinko pinigus socialiai remtiniems vaikams į teatrą.

Yra Lietuvoje ir nacionalinis kovojančių su skurdu nevyriausybinių organizacijų tinklas, bet išlieka jausmas, kad ši visuomenininkams diena netapo didesnių pasiryžimų pradžia. Šį klausimą užduodame ir sau, žinoma – ką padarysime, kad skurdo sumažėtų? Sukursime po Maisto banko filialą kiekviename mieste? Padvigubinsime surenkamų ir išdalinamų maisto produktų kiekį? Stengsimės tai įgyvendinti, su rėmėjų pagalba. O kaip su skurdu kovosite Jūs?

Maisto banko žmonės