Maisto bankas

Kažikur rašyta, kad šita krizė bus/yra didesnė, nei 1929 prasidėjusi Didžioji depresija. Istorikai nepaliauja raginę mokytis iš įvykių praeityje, tad smalsu pasigilinti į dabarties ir anų metų įvykių paraleles. 

Ką žinome apie aną baisią krizę? Kad griuvus biržoms, netrukus JAV ištiko 25 proc. bedarbystė, kas iškėlė būtinybę atsirasti sriubos valgykloms (soup kitchen) ar kitokiems nemokamo ar pigaus maisto dalijimams. Kad krizė tapo palankia dirva valdžią paimti nacionalistams ir kitokiems tvirto kumščio radikalams? Kad krizė pasibaigė įsisukus karo pramonėms?

Įspūdingas maisto belaukiančių žmonių eiles tuometinėse JAV, Kanadoje ar Australijoje galite pamatyti pagooglinę vaizdų. Gal pamename, kaip aštuntame dešimtmetyje valandomis stovėdavome prie sviesto ar kiaušinių (vyresnieji pamena ir duonos pirkimą už korteles), taigi maisto stygius nėra neregėtas dalykas mūsų kraštuose. Ar šiais kriziniais laikais galėtų atsitikti taip, kad eilės prie sriubos lėkštės rikiuotųsi ir Lietuvoje?  

Kiek pamenu, istorikų rašyta apie tai, kad tuometinę Lietuvą šis pasaulinis ekonomikos susitraukimas nesmarkiai palietė dėka to, kad mūsų šalyje dominavo agrariniai verslai. Šiandien mūsų žemės ūkis ir maisto pramonė nėra tokie galingi ir konkurentabilūs, kaip kadaise, kai garsėjome sviestą ar žąsis eksportavę anglams ir danams. Mėsa pigesnė lenkiška ar estiška, pienininkai zirzia dėl žemų supirkimo kainų, pasėlių plotai ir bandos sumažėję, linai ar cukriniai runkeliai nebeduoda pelno, stoja degtinės, ledų ir krabų lazdelių fabrikai ir t.t. ir pan. Pasibaigus naudotų mašinų varymui rusams ar kazachams bei “kartonkių” statybos bizniams, kas savaitę darbo (gal tiksliau būtų nedarbo pašalpų?) biržose registruojasi dešimtys tūkstančių bedarbių. Net jei ne visi jie realiai negali gauti kažkokių pajamų, nuogąstauti regis yra dėl ko. Štai skaitome apie tai, kad parduotuvės ima pardavinėti maistą skolon, kad vagys įsilaužę pagrobė 6 kg mėsos, darželio virėja nusuko vaikų blynams skirtus 4 kg varškės, o bomžai meškerėmis gaudo ir ant laužo kepasi gulbes. 

Labdaros valgyklomis ir karšto maisto virtuvėmis tradiciškai rūpinosi bažnytinės (kvakerių, metodistų etc.) grupės. Lietuvoje žinome katalikų bažnyčios, Maltos ordino, Hare Krišna pastangas maitinant varguolius. Kai kur labdaros valgyklomis rūpinasi savivaldybės. Sunkiems laikams užėjus – ar būsime pasiruošę, ar pajėgsime ištiesti ranką visiems, kurie savimi negalės pasirūpint?  Ar atsiras geradarių, paremsiančių paramos maistu organizavimą? Kalbama, kad garsusis Al Capone rėmė soup kitchen tuo pelnydamas nemažai pagarbos ir pasitaisydamas reputaciją. Ar įsivaizduojame labdaros valgyklą remiančius Daktarus ar Vilniaus brigados narius?

Toli į praeitį žvalgytis turbūt ir nereikia. Maisto ant ratų programos, varguolių ar benamių maitinimo ir globos tinklai plačiai veikia daugelyje pasaulio šalių – tad pasimokyti ir pritaikyti patirtį tikrai yra iš kur. Maisto bankas suinteresuotas, kad būtų kuo daugiau organizacijų, besirūpinančių varguolių,  į krizę patekusių maitinimu – mūsų misija tokioms organizacijoms atiduoti iš maisto gamintojų, prekybininkų ir geros valios žmonių surinktus maisto produktus.

Žymės: labdaros valgyklos, meals on wheels, soup kitchen