Maisto bankas

Atrodo, kalbant apie sunkmetį sakrazmui lieka vis mažiau vietos. Šimtai naujų eurokruopų prašytojų prie Maisto banko durų kiekvieną savaitę yra rimtas signalas apie sparčiai blogėjantį gyvenimą apatiniame visuomenės sluoksnyje, į kurį šiandien patenka ir vakarykštis inteligentas, tarnautojas, verslininkas. Lyderiai įspėja, kad dabartinė 8% bedarbystė tikrai ne riba – netrukus mums gresia 15% bedarbių. Socialdemokratinė konservatorių politika kelti mokesčius stipriai akseleravo lėtėjimą, šių metų antikriziniame biudžete jau pusės milijardo skylė, ir aišku, kad tuoj reikės valstybės išlaidas kirpti vėl ir vėl ir vėl. O tai reiškia greičiausiai ir mažesnes valstybės galimybes pasirūpinti silpniausiais savo nariais. Kai reikia taupyti, pirmiausiai rėžiama per socialinių projektų biudžetus; kada rėžti reikia greitai, niekas neturi laiko pasverti pasekmių. Ir greičiausiai tik po poros metų sužinosime, kiek taupant stipriai buvo sutraukytas socialinių paslaugų tinklas, kuris žinia kuriamas ilgai ir kantriai investuojant (mums pasisekė, kad į šią sritį ilgai investavo užsienio donorai). Mūsų socialines visuomenines organizacijas palyginčiau su dešimtmečiais-dvylikmečiais vaikais (reta kuri organizacija gali pasigirti ilgesne gyvavimo trukme) – tai štai, - kokie tokių vaikų šansai yra išgyventi sunkią žiemą, jei paliksime juos patiems vieniems rūpintis išlikimu?

Girdėjau sakant ar skaičiau internautų komentaruose - nevyriausybininkai yra š* malančios siurbėlės, bedarbiai į darbo biržą mersedesais atvažiuoja, labdarinių kruopų gauti ateinančios ponios dėvi “Nijolės” kailiniais… Jei vienas kitas apsukruolis ir pasitaiko, žiūrėti reikia iš esmės. Ar įmanoma šiandien išgyventi sostinėje ar didesniuose miestuose šeimai su vaikais, kada vienas gauna išmokas, o kitas dirba už minimumą? Labdaros valgykloje dar gerokai iki krizės sutikta pagyvenusi buvusi buhalterė atsinešusi valgė stiklainyje šiltu vandeniu užmerktas duonos plutas. Asocialias šeimas lankantys socialiniai darbuotojai neseniai pasakojo - tėvai girti, vaikams valgyti sutaisyta miltų su vandeniu. Aišku,  tuoj pasigirsta – patys kalti, nereikia gerti… Tie, kas dirba `su alkoholikais ir narkomanais, gali papasakoti, kokių pastangų prireikia ištraukti žmones iš priklausomybės liūno ir pastatyti ant kojų. Ir kaip greitai lengva susidūrus su problemomis degraduoti, pradėjus gerti ar stumtis į veną. Ir jei dirbantiems su šiais kontingentais bus užsukti paramos ir finansavimo čiaupai – gero nelaukime.

Premjeras ramina, kad lito nedevalvuos, kad krizė baigsis 2011. Tačiau girdisi balsai manančių, kad krizė gali tęstis gerokai ilgiau, kad skaudžiai smogs trečiojo pasaulio šalims. O jei atsižvelgsime apie Jungtinių Tautų įspėjimus apie brangsiantį maistą, augančią Žemės gyventojų populiaciją, sunkumus su geriamu vandeniu, akivaizdu, kad labai lengvo gyvenimo tikėtis neverta. Vienok atsigręžęs į praeitį prisimeni, kad visai neseniai ir žmonių gyvenimo trukmė buvo kone dvigubai trumpesnė, ir karas-badas-maras nušluodavo kone pusę gyventojų . Jau nekalbant apie tai, kad ir šiais laikais iš bado kas 2 sekundės miršta vaikas. Taigi, gyvenimas mums sunkus tik santykinai, nelygu su kuo lyginame. Tad kiekvienas pasistenkime daryti ką galime, kad gyvenimas būtų geresnis.

watch?v=VKZzYvg-8JA&feature=channel

Žymės: Maisto krizė, Skurdas, Socialinė politika, Solidarumas, Taupymas, Vystomasis bendradarbiavimas