Maisto bankas

Užkliuvo netikėtai aktualus ir taiklus tekstas rinkodaros guru Setho Godino bloge: “padauginkit JAV gyventojų kiekį x3. Štai tiek žmonių pasauly turi pragyventi dienai turėdami 1 dolerį.  Šį veiksmą pakartokit ir gausit skaičių tų, kurie dienai turi 2 dolerius.” (kiek kažin Lietuvų gautųsi? Kaip mantrą kartojame, kad kas penktas lietuvis turi pramisti už 4 lt dienai).

“Kaip čia yra? Kas atsitinka, kai galime sau leisti per dieną išleisti 2 dolerius? Praktiškai to neįmanoma įsivaizduoti”. S.Godinas sako, kad tiek užtektų užmokėti už 45 minutes jo buto nuomos, ar sumokėti už pietų kasnį vietiniame restorane. (Na, ten Amerika – Vilniuje paieškojęs už tiek gali ir papietauti…) Vienok kažkur žmonės turi už 2 dolerius išgyventi visą dieną. Pagrindinis rūpestis – išlikimas. Išgyvenimo minimumas reiškia, kad kiekviena diena yra kritinė (emergency). Jei viskas klojasi puikiai, tai reiškia, kad jūsų šeima eina miegoti sveika ir nealkana, yra santykinai saugi. Tačiau susirgus teks pirkti vaistus, ir neliks pinigų maistui (situacija, gerai pažįstama bent trečdaliui mūsų pensininkų). Reikės papildomo vandens – teks sugaišti porą valandų kulniuojant į artimiausią pakenčiamos kokybės šulinį.

Godinas pabrėžia, kad nesibaigianti krizė yra būtent tai, ko reikia ne pelno organizacijoms ieškant ir renkant labdarai lėšas. Šiandien paaukotas 1 doleris išgelbsti 1 gyvybę. Vienas doleris – viena gyvybė. Skubu, svarbu, paprasta. Bėda tik, kad doleris gyvybės neišgelbsti visam laikui. Rytoj – nauja krizė, ir vėl reikia dolerio. 2 milijardai žmonių, 2 milijardai dolerių kasdien. (O mes burbam, kai kartą nusiunčiam afganams anklodžių už kokį milijoną). 2 milijardai šiandien, 2 milijardai rytoj, poryt – nesibaigianti krizė.

Išeitis, sako S.Godinas - “kantrus kapitalas”. Ir paaiškina, kuom skiriasi, kada esi minuse ir pliuse. Jei tau trūksta cento, tai kiekvieną dieną krizė tik gilės, bus vis daugiau streso, galimybės išgyventi vis silpnės. Tačiau jei sugebi kasdien po centą atidėti, sutaupyti, gauti – taip gali sukaupti rezervą, reikalingą investuoti į produktyvumą ar proto ramybę, ir greitai vienas ar du centai po kelių dienų taps papildomu doleriu. Tada gali išleisti vaikus į mokslus, nusipirkti ką nors iš šalia gyvenančio prekeivio, pasėti geresnių grūdų, aktyviau padėti bendruomenei - ir pasaulis ima keistis.

Kaip tą mikro pelną generuoti? S.Godinas sako – čia padės rinka (ką apie tai rašo, tikiuosi pabaigsite skaityti patys). Tuo tarpu mes sukame galvą, kaip sukaupti tą pelną, kai periodiškai dūstame nuo apyvartinių lėšų trūkumo. Kiekviena nauja parama maistu reiškia papildomų darbo rankų poreikį. Parengti ir ganyti būrį savanorių reikia bent vieno profesionalaus darbuotojo. Pažadėtų, sutartų pinigų neperveda ministerijos, savivaldybės. Verslams nepatogu remti mūsų darbuotojų algas, kai patiems tenka atleidinėti savo darbuotojus. Tai išbučiuotume rankas visiems mūsų rėmėjams, aukojantiems mums pinigus. Kaip dangiškos manos laukiame pervestų 2% paramos (nors dar nežinom, kiek surinkom). Svarstome įvairius pajamų generavimo, skolinimosi variantus.

Bet viena aišku – kiekvienas žingsnelis pirmyn kantriai didina mūsų gebėjimų padėti kapitalą. Rugsėjy veikiausiai teks dirbti be poilsio dienų, miegas taps prabanga – bet tikiu turėsime gerų naujienų, kad gerų žmonių, gerų įmonių dėka vis daugiau šansų, kad krizė čia netaps permanentinė. Nes Pasaulio banko prognozės, kad gyvenančių žemiau skurdo ribos (100 eurų per mėn.)  mūsuose padvigubės, silpnesnių nervų žmones gali varyti į visišką neviltį.

Tad sau kartojame – kantrybės, kantrybės. Ir dirbame toliau. Ar norite, ar galite padėti?

Žymės: 2% labdarai, Filantropija, Krizė, Skurdas