Maisto bankas

Vis pagaunam save diskutuojant, kodėl mums Lietuvoje taip nekaip gyvenasi. Dirbami “Maisto banke” kasdien be gerų dalykų susiduriame su žmonių nepasitenkinimu, nepasitikėjimu, nusivylimu, pykčiu, abejingumu. Yra tokių, kurie pas mus ateina paramos su nuostata, kad viskas jiems priklauso, visi jais turi pasirūpinti, tik ne jie patys savimi. Ir blogiausia, kad neretai tokie žmonės būna įsitikinę, kad tie, kurie jais rūpinasi ir padeda, nesąžiningai su jais elgiasi – nuvagia, paslepia, neduoda, nepasako ir pan. Toks požiūris skaudina ir liūdina.

Įtarumas kito nesąžiningumu pasireiškia ir kitur. Gaudami paramą maistu turime raštiškai įsipareigoti dėl masės dalykų, nusistatome visas įmanomas pareigas ir atsakomybes, taip praktiškai nepalikdami vietos nerašytam pasitikėjimui, sveikam protui ir gerai valiai. Matyt taip yra dėl to, jog nepakankamai pasitikima partnerio gebėjimu dirbti nuoširdžiai gerai.

Ministerijose, savivaldybėse susiduriame su delsimais, tarsi važiuotum užtraukęs “rankinį”. Bendradarbiavimą pradėti ar gauti paramą gali tikėtis ne po mėnesio ar dviejų, bet po metų, kitų. Atrodo, kad valdžios rūmuose niekas piršto nepajudins be kažkokių specialių motyvatorių. Ateini su pasiūlymais, o sulauki atsakymo “ar Jūs žinote, kiek čia darbo”.

O jei kas nors savo darbą atlieka gerai, jaučiamės tarsi tą žmogų tuoj pat dėl to reiktų apdovanoti, nominuoti prizui, įteikti padėką ir kitaip parodyti dėkingumą.

Tai gal čia slypi problema? Tame, kad dirbti prastai ar patenkinamai – o ne gerai ir puikiai – yra visiškai normalu? Gink Dieve, kad tik nereiktų padaryti daugiau nei priklauso – tegu kiti per galvą verčiasi. O vat jei katras per galvą verčiasi ir padaro daugiau, nei priklauso – čia kažkas ne taip, čia turi būti kažkokių užslėptų savanaudiškų tikslų, gudrios pasipelnymo schemos.

Tad linkime sau ir Jums visiems dirbti gerai, dirbti iš širdies. Dirbti taip, kaip norėtumėt, kad kiti dirbtų.

Juk norime, kad kai nunešam batsiuviui sutaisyti batus, jis juos sutaisytų gerai. Kai apsipirkinėjam prekybos centre, norim, kad kasininkė gerai padarytų savo darbą ir aptarnautų mus maloniai ir greitai. Kai sugenda automobilis, norime, kad jį patikimai, sąžiningai suremontuotų. Atėjęs pas gydytoją tikiesi, kad jis tave dėmesingai apžiūrės ir gerai pagydys. Išrinkę Seimo narį viliamės, jog jis gerai mus atstovaus, priims tinkamu ssprendimus.

Pasižadėkime, kad nuo šiandien mūsų visų gyvenime neliks atsainumo ir bus daugiau atsakomybės už tai, ką kiekvienas darome. Reikalaukime iš savęs maksimumo. O tada to paties galėsime tikėtis ir iš kitų.

Žymės: atsakomybė, vasario 16